Ypatingas atradimas

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius L.Mažylis trečiadienio vakarą paskelbė radęs svarbų dokumentą lietuvių kalba Vokietijos diplomatiniame archyve Berlyne. Aktas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve saugomas dokumentų bylų grupėje, pavadintoje "Baltijos provincijų ateitis: Lietuva".

Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės Aktą pasirašė 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje. Iki šiol nebuvo žinoma nė apie vieno Akto originalo buvimo vietą.

Prezidentės teigimu, rastas Aktas yra geriausia dovana Lietuvai nepriklausomybės šimtmečio proga. Ji teigė kol kas nespėjusi su A.Merkel pakalbėti asmeniškai, nes kanclerė šiuo metu yra išvykusi iš Vokietijos. "Turint galvoje draugiškus santykius, tikrai neabejoju, kad Vokietija sieks pagal savo įstatymus mums sugrąžinti tą dokumentą", – sakė D.Grybauskaitė.

Lietuvos diplomatai vakar taip pat aiškinosi Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve rasto Akto teisinį statusą ir galimybes prašyti jį sugrąžinti. Archyve lankėsi Lietuvos ambasadorius Berlyne Deividas Matulionis.

Premjeras Saulius Skvernelis sakė nematantis argumentų, kodėl Aktas neturėtų būti grąžintas Lietuvai. "Dabar, matyt, pirmas žingsnis, kuris vyksta, yra vykdomi veiksmai diplomatiniais kanalais. Be abejo, stebėsime situaciją ir kai tik reikės Vyriausybės įsikišimo arba sprendimo, tai bus padaryta", – įsitikinęs premjeras.

Stumtelėjo blogas oras

Profesorių L.Mažylį į lemtingas Lietuvos valstybei dienas Vokietijos archyvuose atvedė netrumpas ir atkaklus istorinio dokumento paieškos kelias.

"Šio kelio pradžia laikyčiau vieną praėjusios vasaros lietingą atostogų dieną Lietuvoje. Atsimenu, lijo, kaip šįryt Berlyne. Žiūrėdamas pro langą, kurio stiklu ritosi lietaus ašaros, galvojau, ką reikės veikti tokiu bjauriu oru. Pasiėmiau į rankas pasitaikiusius po ranka spaudinius. Viename jų akis užkliuvo už rašinio apie pasirengimą Lietuvos valstybės šimtmečiui", – vakar ankstų rytą pakalbintas telefonu, "Kauno dienai" pasakojo profesorius.

Šio kelio pradžia laikyčiau vieną praėjusios vasaros lietingą atostogų dieną Lietuvoje. Atsimenu, lijo, kaip šįryt Berlyne. Žiūrėdamas pro langą, kurio stiklu ritosi lietaus ašaros, galvojau, ką reikės veikti tokiu bjauriu oru. Pasiėmiau į rankas pasitaikiusius po ranka spaudinius. Viename jų akis užkliuvo už rašinio apie pasirengimą Lietuvos valstybės šimtmečiui.

"Mąsčiau, ką dar būtų galima padaryti įprasminant šią datą? Pagalvojau apie pagrindinio valstybės dokumento – Vasario 16-osios akto – paieškas. Gal pernelyg vienpusiškai ieškota šio svarbaus valstybei dokumento? Pradėjau šia tema bendrauti su archyvarais, istorikais ir netrukus įsitikinau, kad vokiškoji kryptis, t.y. Vokietijos šaltiniai, kažkaip vis likdavo nuošalyje. Todėl nutariau juos patyrinėti nuosekliau, nors ir nedaug tam pritariančiųjų sutikau. Džiaugiuosi, kad universiteto kolegos, bendraminčiai pritarė mano sumanymui, ir Vytauto Didžiojo universitetas išsiuntė mane komandiruotėn į Berlyno archyvus", – sakė profesorius.

L.Mažyliui pavyko išsiaiškinti, kokiuose dviejuose Vokietijos archyvuose reikėtų ieškoti Vasario 16-osios akto. Parašęs elektroninį laišką į Vokietijos valstybinį archyvą ir nurodęs, koks laikotarpis domina, kas rūpi, gavo tokių bylų sąrašą. Tad liko jas peržiūrėti.

"Dokumento paieška mane nunavigavo į Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politinio archyvo dokumentų bylų grupę, pavadintą "Baltijos provincijų ateitis: Lietuva". Sėdau peržiūrėti mikrofilmų mane dominančia tema ir pajutau stiprų medžiotojo instinktą. Ypač jis sustiprėjo, kai pamačiau 1917 m. gruodžio 11-osios dokumentą vokiečių kalba. Jame Lietuvių konferencijoje vasarą suformuota devyniolikos asmenų Lietuvių Taryba pasirašė aktą dėl glaudžios Lietuvos ir Vokietijos sąjungos. Kitas dokumentas buvo vokiškas 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto variantas su gerai pažįstamais signatarų parašais, o po jo – lietuviškas Vasario 16-osios akto originalas", – ramiai pasakojo prof. L.Mažylis, suradęs mūsų valstybės gimimo išvakarėse tai liudijantį istorinį dokumentą.

(Nuotraukoje – L. Mažylis)

Žvilgsnis į Vatikaną

Kauno technologijos universiteto muziejaus vadovės dr. Audronės Veilentienės nuomone, antrasis Vasario 16-osios akto originalo egzempliorius tebėra Vatikano archyvuose.

Kaip ir kodėl jis ten galėjo patekti, aiškina pati istorikė, beje, kartu pateikusi ir tikslią Akto patekimo į Vokietiją datą: "Vasario 16-osios akto signataras ir diplomatas Petras Klimas savo atsiminimų knygoje teigia, kad, pasirašius Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą, Vokietija spaudė jį atšaukti. 1918 m. kovo 20-ąją Lietuvos Taryba visų narių parašais įgaliojo delegaciją: kun. Justiną Staugaitį, Jurgį Šaulį ir Joną Vileišį "notifikuoti Vasario 16 d. pareiškimą vokiečių vyriausybei Berlyne ir išrūpinti Lietuvos valstybės nepriklausomybės pripažinimą, numatant būsimų santykių sutvarkymą su Vokietija gruodžio 11 d. apmatais. Delegacija savo misiją atliko Berlyne kovo 23 d. Tos pačios dienos data kaizeris Wilhelmas su kanclerio Hertlingo kontrasignacija išdavė pripažinimo aktą, kuriame, žinoma figūravo ir gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos numatytos konvencijos."

A.Veilentienė įsitikinusi, kad dabar rastą Akto originalą į Berlyną atvežė minėtos Lietuvos delegacijos nariai. Anksčiau Vokietijos laikraščiuose paskelbtas Vasario 16-osios aktas galėjo būti nuorašas, nes originalo Lietuvos tarybos nariai nebūtų siuntę, jei tikėjosi, kad oficialiai Vokietija jo nepriims, o gal net sunaikins.

Be to, P.Klimas atsiminimuose rašė, kad kitą dieną. t. y. kovo 24-ąją, Lietuvos delegacija, "apsimainiusi mandagiomis telegramomis su kaizeriu", apsilankė pas popiežiaus nuncijų Eugenijų Pacelii ir "prašė jį perduoti Romai tą patį Vasario 16 d. pareiškimą, notifikuotą Vokietijos kancleriui". Delegacija pranešė, kad kovo 23 d. Vokietija oficialiai pripažino Lietuvą ir paprašė, kad nuncijus apie tai kuo skubiau informuotų Šventąjį Sostą, "kurs drauge meldžiamas jau tuo metu pripažinti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą su jos sostine Vilniuje". Delegatai prašė popiežių išmelsti visai lietuvių tautai Aukščiausiiojo palaiminimą ir suteikti jai savąjį apaštališkąjį palaiminimą, neaplenkiant ir pačios delegacijos.

"Iš. P.Klimo atsiminimų galima spręsti, kad dar vienas Nepriklausomybės Akto egzempliorius gali būti Vatikano archyvuose", – spėjo A.Veilentienė.

Kieno ranka rašytas?

Istorikas Algimantas Kasparavičius spėja, kad Berlyne rastą Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą savo ranka tikriausiai rašė signataras Steponas Kairys.

"Galiu kalbėti apie tai, kas paskelbta viešojoje erdvėje, internete – sprendžiant iš to, šiandien būčiau linkęs sakyti, kad tai yra S.Kairio ranka rašytas dokumentas, nes S.Kairys buvo vienas iš Vasario 16-osios, pabrėžiu, Nutarimo idėjinių, politinių autorių", – BNS sakė Lietuvos istorijos instituto mokslininkas.

Jo vertinimu, Vasario 16-osios aktas žymi modernaus respublikoniško, lietuviško valstybingumo pradžią ir yra to valstybingumo svarbiausias juridinis pamatas. Akto suradimas, anot istoriko, turi ne tik emocinę, bet ir didelę politinę bei juridinę reikšmę, nes iki šiol kai kurie Rusijos istorikai kvestionavo Lietuvos nepriklausomybės pradžią liudijančio dokumento egzistavimą.

"Iki šiol mūsų didžiosios Rytų kaimynės istoriografijoje kartkartėmis pasirodydavo publikacijų ir netgi kai kuriais atvejais labai rimtų, solidžių Rusijos mokslininkų publikacijų, kuriose buvo abejojama Vasario 16-osios Nutarimo egzistavimu – ar jis iš tiesų buvo, ar buvo tam tikra politinė-istorinė spekuliacija. Kiek man žinoma, paskutinis toks rimtas tekstas iš Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto buvo paskelbtas 1999-aisiais ar 2000-aisiais, tad tų abejonių ten, matyt, būta iš tiesų, šiuo atveju Akto originalo radimas Berlyne šias abejones išblaško", – pažymėjo jis.

Gali būti ir Rusijoje

Tai, kad Vokietijai buvo perduotas ne tik vokiškasis, kaip spėta iki šiol, bet ir lietuviškasis originalas, anot A.Kasparavičiaus, rodo Antano Smetonos ir Jono Basanavičiaus pirmininkaujamos Lietuvos Tarybos "itin aukštą profesinę kultūrą".

Istorikas taip pat aiškina, kad nutarimo formuluotės leidžia daryti rimtą prielaidą, kad egzistuoja ir dar du originalūs dokumentai lietuvių ir rusų kalbomis, kurie gali būti saugomi diplomatiniuose Maskvos archyvuose.

Jis sako neabejojantis versija, kad abu – tiek lietuvišką, tiek vokišką – dokumentus Vokietijos atstovams perdavė signataras dr. Jurgis Šaulys. Anot istoriko, 1945–1946 m. rašytuose J.Šaulio atsiminimuose yra aprašyta 1918-ųjų vasario 16-osios pavakare vykusi kelionė iš Vilniaus į Kauną, kurį tuo metu administravo vokiečių okupacinė administracija. J.Šaulys ten, anot jo, greičiausiai ir perdavė dokumentų originalus, kurie vėliau diplomatiniu paštu išsiųsti į Berlyną.

Anot istoriko, pagal analogiją, kad lietuviški-vokiški originalai buvo perduoti Vokietijos okupacinei administracijai, lietuviški-rusiški originalai turėjo buvo pasiųsti tuometei Rusijos vyriausybei.

"Aš būčiau linkęs kelti labai rimtą versiją, kad Vasario 16-osios akto dar vienas lietuviškas originalas ir originalas rusų kalba – labai didžiulė tikimybė, per 90 proc., yra saugomas Rusijos diplomatijos užsienio politikos archyve", – tikino A.Kasparavičius.

Įaugęs į istoriją

L.Mažylį jo bendražygiai ir studentai apibūdina kaip tikslumą mėgstantį smulkmenišką dėstytoją ir aistringą kolekcininką. Pagal išsilavinimą chemikas, 62 metų L.Mažylis nepriklausomybės aušroje Kaune įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, o prieš dvidešimt metų ėmė dėstyti politikos mokslus Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

Garsioje Kauno inteligentų šeimoje gimęs L.Mažylis Vilniaus universitete 1977 m. įgijo chemiko išsilavinimą ir iškart vėl grįžo į gimtąjį Kauną, kur iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dirbo mokslinį darbą kardiologijos institute. 1990 m. jis buvo išrinktas į Kauno miesto savivaldybės tarybą, vėliau dar kelis kartus dalyvavo rinkimuose krikščionių demokratų gretose.

"Jis kruopštus, preciziškas. Jeigu apie mane sako, kad aš daugiau romantikas, tai jis daugiau realistas. Žinojau, kad jis turėjo pomėgių rinkti pašto ženklus, senus dokumentus", – BNS pasakojo Seimo narys Egidijus Vareikis.

L.Mažylis yra senovinių atvirukų, pašto ženklų, knygų kolekcininkas, renka su Sąjūdžiu Kaune susijusias skrajutes, skelbimus.

Jo kolega universitete Andžejus Pukšto sakė, kad L.Mažylio interesų sritis yra gerokai platesnė nei jo dėstomos politikos mokslų disciplinos. "Jis labai šaknimis įaugęs į Kauną ir į Lietuvos istoriją – nepaisant to, kad pagal darbą ir išsilavinimą nėra istorikas. Mes asmeniškai su juo dažnai pasišnekėdavome apie lietuvių ir lenkų santykius Kaune, apie tarpukarį, apie XX a. pradžią", – BNS sakė A.Pukšto.

L.Mažylis yra vedęs, turi dukrą, yra dviračių entuziastas.

Kokios legendos sukurtos?

"Kauno diena" peržvelgė, kokios iki šiol versijos sklandė apie Vasario 16-osios aktą. Jo ieškota ir Lietuvoje, ir užsienyje. Net kurtos legendos, kad istorinį dokumentą galėjo sunaikinti bitės.

Istorikas Raimundas Klimavičius įvairias Akto dingimo versijas pateikė 2003 m. išleistoje knygoje "Vasario 16-osios akto pėdsakais".

"Visos versijos yra vienodo lygio, visos turi silpnų pusių, nė viena negali būti pripažinta, faktais pagrįsta ir patvirtinta", – "Kauno dienai" tuomet sakė jis.

Kaip žinoma, Akto originalas buvo patikėtas J. Basanavičiui. Manoma, kad jis galėjo pamiršti, kur padėjo dokumentą, nors jo rašyti dokumentai, dienoraščiai liudija, kad gydytojas viską kruopščiai užsirašydavo. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje saugomos J.Basanavičiaus knygos ir rankraščiai. Jie ne kartą tikrinti, bet Aktas nebuvo rastas.

Apie 1998-uosius buvo blykstelėjusi viltis rasti dokumentą. Tuomet prabilo senasis bibliotekininkas Pranas Razmukas (mirė 2002 m.). Jis atskleidė, kad, sovietams okupavus Lietuvą, šių inžinieriaus Petro Vileišio 1906 m. pastatytų rūmų palėpėje paslėpė daug dokumentų. Vėl pulta ieškoti Akto. Rasta daug dokumentų, bet labiausiai ieškomo – ne.

Buvo patikrinta ir visa Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, saugoma instituto rūsyje. Peržiūrėta 28 tūkst. knygų, tačiau Akto nerasta. Tuomet bibliotekos darbuotojai užsiminė, kad galbūt kada nors, suplyšus kokiai knygai, dokumentas atsiras.

Kalbėta ir apie bites

Antroji Akto dingimo versija – itin neįtikima: Akto originalas galėjo būti slepiamas avilyje ir ten bičių sukapotas. Tokią versiją yra pateikęs JAV leidžiamas lietuvių dienraštis "Draugas". Remiamasi vieno karininko atsiminimais, kuris iš savo draugo kunigo sužinojęs apie Akto signataro kunigo Vlado Mirono jam patikėtą tokią paslaptį.

Neva V.Mironui buvo patikėtas originalas, o šis jį perdavė saugoti Šv.Mikalojaus bažnyčios Vilniuje rektoriui kunigui Vladui Jazukevičiui. Šis buvo bitininkas ir paslėpė dokumentą avilyje.

Knygnešio sodyboje

Nesėkmingos buvo ne tik Akto originalo, bet ir dublikato paieškos. 2000 m. dublikato ieškota Marijampolės rajone, Balsupių kaime knygnešio Vinco Bielskaus sodyboje.

Dublikatas iki 1940 m. birželio 15 d., kai rusai okupavo Lietuvą, buvo Prezidentūroje Kaune. Buvo manoma, kad vėliau juo pasirūpino kanceliarijos vadovas Pijus Bielskus, išvežęs į savo tėviškę ir esą paslėpęs brolio sodyboje. Ši versija atsirado tik po kelių dešimtmečių, nes V.Bielskus buvo ištremtas, o jo dukros tai atskleidė, kai grįžo iš tremties. Tąsyk dokumento nepavyko rasti. Buvo manoma, kad dublikatą anksčiau rado pokariu čia gyvenę žmonės arba jis galėjo dingti nugriaunant namą.

Dar vieną dingimo versiją iškėlė Benjaminas Mašalaitis iš Marijampolės. Jis teigė, kad į butelį įdėtas dokumentas užkastas Marijampolės rajone, Gudelių miestelio kapinėse. 1993 m. tikrinta ši versija, bet ir ji nepasitvirtino.

Žvilgsnis į Kėdainius

Buvęs Lietuvos archyvų departamento direktorius Gediminas Ilgūnas "Kauno dienai" yra pasakojęs, kad žmonės nuolat prigalvodavo įvairių versijų. Apie 2003 m. pasklido dar vieną istorija, kad Akto dublikatas esą paslėptas Kėdainiuose. Jis šią informaciją perdavė archyvų departamentui.

Buvo svarstoma versija, kad Kėdainiuose, bėgdama iš Kauno į užsienį, lankėsi A.Smetonos žmona Sofija. Tokia kelionė vyko 1940 m. birželio 15 d. Anot istorikų, tai neįrodyta prielaida.

Dar 2003 m. knygos autorius R.Klimavičius atkreipė dėmesį į versiją, kad Akto originalas dar 1918 m. buvo išvežtas į Lietuvos ambasadą Berlyne, o po 1940 m. dingo.

Istorinį posėdį pramiegojo

Įdomi dar viena su Vasario 16-osios aktu susijusi istorija. Kol kas nepatvirtinta Tarybos nario Donato Malinausko pavėlavimo į pasirašymo procedūrą versija. Kai kur teigiama, kad jis tą dieną nedalyvavo tarybos posėdyje, nes buvo išgėręs, o pasirašė kitą dieną, jau kita plunksna.

Politologas Raimundas Lopata 1997 m. išleido knygą apie D.Malinauską. Jis teigė domėjęsis ir tuo faktu, kodėl D.Malinauskas Aktą pasirašė vėliau už kitus.

"Pavyko išsiaiškinti, kad bajorišku gyvenimo būdu pagarsėjęs D.Malinauskas posėdį pramiegojo. Negaliu sakyti, kad taip atsitiko dėl to, jog jis iš vakaro daug išgėrė. Bet, mano kolegos teigimu, yra dokumentų, kuriuose rašoma, kad už šį poelgį D.Malinauskas nuo J.Basanavičiaus gavo per veidą. Tačiau neaišku, kiek vėliau jis pasirašė: ar po pietų, ar kitą dieną", – sakė R.Lopata.

Ieškojo ir Švedijoje

2008 m. Vasario 16-osios akto ieškota Švedijos archyvuose. Deja, nesėkmingai.

Kasmet prieš Valstybės atkūrimo dieną pasigirsdavo žinių, esą kažkas kažkur atrado Vasario 16-osios akto originalą. Istorikai pasakojo, kad jiems nuolat skambindavo visokie veikėjai ir siūlydavo pirkti Akto originalą. Tokių atvejų buvo daugiau nei šimtas.

Pirmasis pasirašė J.Basanavičius

Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas Vilniuje, dabartiniuose Signatarų namuose.

Minėtą aktą pasirašė visi 20 Lietuvos Tarybos nariai abėcėlės tvarka. Išimtis buvo padaryta Jonui Basanavičiui, iš pagarbos leidžiant jam pasirašyti pirmajam.

(Vasario 16-osios signtarai – Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.)

Vasario 16-osios aktas pirmą kartą viešai buvo paskelbtas vokiečių kalba Berlyne leistuose laikraščiuose "Vossische Zeitung" (1918 m. vasario 18 d.) ir "Taegliche Rundschau" (1918 m. vasario 19 d.).

Tuometė Lietuvoje karo cenzūra neleido viešai paskelbti Nepriklausomybės Akto. Martyno Kuktos spaustuvėje surinktą "Lietuvos aido" 1918 m. vasario 19 d. numerį su šio dokumento tekstu vokiečių kareiviai išbarstė, slapta spėta atspausdinti tik kelis šimtus egzempliorių. Todėl Nepriklausomybės Akto tekstas Petro Klimo iniciatyva buvo atspausdintas lapeliuose ir nelegaliai išplatintas Lietuvoje.

Lietuvos Tarybos nariai pasirašė du Nepriklausomybės Akto egzempliorius: originalą ir dublikatą. Originalas buvo atiduotas saugoti J.Basanavičiui. Nuo pat pasirašymo momento Nepriklausomybės Akto originalas nebuvo paviešintas. Spaudoje apie jo egzistavimą pirmą kartą buvo užsiminta 1933 m. Nepriklausomybės Akto dublikatas liko Tarybos kanceliarinėse bylose ir buvo skirtas naudoti kasdieniniame darbe.

Nepriklausomybės Akto dublikatas Lietuvos Tarybos sekretoriate buvo saugomas iki 1918 m. lapkričio 25 d., kai jį kartu su Tarybos posėdžių protokolais pasiėmė P.Klimas, kuris rengė dokumentus publikuoti.

Pas jį dublikatas išbuvo iki 1925 m. vasario 18 d., kol buvo perduotas Prezidento kanceliarijos archyvui Kaune. Šiame archyve jis buvo saugomas iki lemtingosios Lietuvai 1940 m. birželio 15 d. Tolesnis Vasario 16-osios akto dublikato likimas buvo nežinomas.

1928 ir 1933 m. buvo pagamintos dvi Vasario 16-osios akto dublikato faksimilės. Pirmojoje užfiksuotas toks šio dokumento vaizdas, koks jis buvo gaminant faksimilę. Antroji faksimilė kokybiškai skyrėsi nuo pirmosios. Ji atrodė geriau: išvalytas fonas, paryškintos teksto raidės ir signatarų parašai, ištaisytos kai kurios rašybos ir spausdinimo klaidos.