Sovietmečio sistemos pasėtas nepasitikėjimo tarp žmonių, kolaboravimo su valdžia grūdas per pusę amžiaus dalį tautos pavertė potencialiais kagėbistų bendradarbiais. Pokario metais MGB (KGB pirmtakė) savo "dirbtuvėse", panaudodami šantažą, bauginimą ir kitas priemones, pagamino pirmuosius savo lietuviškus produktus – lietuviškus provokatorius, išdavikus, agentus.

MGB pokarį palaužti tautiečiai sutikdavo bendradarbiauti, bijodami mirties, Sibiro ar lagerio, vėliau bendradarbiavo iš pavydo kaimynui, bendradarbiui, dėl karjeros, noro pamatyti Vakarus, vengdami KGB šantažo.

Ši tautos dalis tapo mažesnio ar didesnio masto KGB parankine. Jų pavardžių ir darbų paviešinimas kėlė didžiules emocines bangas visuomenėje – pradedant serija straipsnių "KGB voratinklis", kurie buvo išspausdinti 1992 m. "Lietuvos aide", ir baigiant neseniai paviešintomis žinomų Lietuvos žmonių pavardėmis KGB agentų kontekste.

Vis dėlto ne visi sąraše atsidūrę žmonės buvo KGB bendradarbiais. Kai kurie jų galėjo būti apšmeižti. Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių – kardinolas Vincentas Sladkevičius, kuris ne tik nebendradarbiavo su sovietų saugumu, bet ir nuo jo nukentėjo.

Pirmiausia išsiaiškinkime, kas yra tas tiek emocijų dabar keliantis KGB agentų sąrašas ir kaip jis buvo paviešintas?

"Kauno dienos" pokalbis apie tai ir kitus aktualius klausimus su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėju Rytu Narvydu, kurį taip pat nustebino kai kurios sąrašo paskelbimo aplinkybės.

– Kaip KGB dokumentai atsidūrė jūsų centre?

– 2011 m. Valstybės saugumo departamentas perdavė Lietuvos ypatingajam archyvui KGB dokumentus, tarp kurių buvo ir slaptas nuolatinio saugojimo Agentų asmens bylų inventorizavimo žurnalas. Tai tokia kanceliarinė knyga su atitinkamomis grafomis, į kurias ranka įrašyti žmonių asmens duomenys – pavardės, vardai, gimimo metai, taip pat pseudonimai ir asmens bylą apibūdinantys duomenys, įvairios žymos. Žurnale chronologiškai apimtas laikotarpis nuo 1940 metų iki vadinamojo brandaus socializmo metų.

Žurnalas pradėtas pildyti 1987 m. sausio 12 d. – apie tai byloja atitinkamas įrašas ant jo titulinio lapo. Tačiau jame nenurodyta, kada žurnalas baigtas, nėra jo registracijos numerio ir kai kurių kitų įprastų žymų. Tai reiškia, kad šis archyvinis dokumentas nebuvo patekęs, kaip priklausė, į apskaitą. Taip pat neaišku, kas konkrečiai įrašė asmenis. Neaišku ir kokiu pagrindu vykdyta asmenų atranka (žurnale įrašyta tik maža dalis agentų) ir apskritai koks to žurnalo tikslas. Vis dėlto tai nėra fiktyvus dokumentas, nes tyrinėjant paaiškėjo, kad įrašytų asmenų vienoks ar kitoks sąlytis su sovietiniu valstybės saugumu atsispindi įvairiose kitose archyvinėse kartotekose ir dokumentuose.

Seimas 2010 m. priėmė LGGRTC įstatymo 5 str. pataisą – viešinti KGB dokumentus. Minėtą žurnalą pradėjome viešinti tik 2012-ųjų pabaigoje. Mes, centre dirbantys istorikai, atsižvelgdami į galimus netikslius arba klaidinančius duomenis KGB dokumentuose, atlikome didžiulį darbą, nustatydami, kad dalis užverbuotų asmenų nedirbo kaip agentai.

Pavyzdžiui, tokie, kurie skubėjo ištrūkti iš KGB voratinklio, išvažiuodami visam laikui į užsienį. Kai kurie asmenys į minėtą žurnalą galėjo būti įtraukti tik operatyviniais ar asmenį kompromituojančiais tikslais. Tačiau tai pagrįsti dokumentais yra labai sunku, nes 1990–1991 m. daug KGB dokumentų buvo sunaikinta arba išvežta į Rusiją. Todėl teko ieškoti informacijos kituose šaltiniuose. Centrui teko analizuoti  1 669 asmenų duomenis. Šį procesą atidžiai stebėjo pati centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė. Žurnale neskelbiami tik 22 asmenų, kurie prisipažino bendradarbiavę su KGB, duomenys.

(LGGRTC nuotr.)

– Nors visuomenė lyg ir nieko prieš, kad būtų viešinami KGB agentai, tačiau tik tie, kurie padarė nusikaltimų. Kodėl mes, praėjus šitiek metų, vis dar medžiojame ir viešiname bet kokius asmenis, netgi jei jie tik dėl menkos priežasties buvo patekę į KGB tinklą? Skaitantieji žurnalą interneto svetainėje www.kgbveikla.lt nemato, kad būtų parašyta, jog tas ar kitas asmuo nebuvo agentas, nebendradarbiavo. Visuomenei maža vien papildomų jūsų centro duomenų, komentarų, preambulių.

– Suprantu, kalbate apie Donatą Banionį, Saulių Sondeckį, Vincentą Sladkevičių. Pateikta informacija buvo staigmena ne tik visuomenei, bet ir minėtų asmenų artimiesiems. Tačiau dabar nėra prasminga samprotauti, reikėjo tai skelbti, ar ne, – informacija jau paskelbta.

Mano atmintyje kardinolo asmenybė yra neatsiejama nuo Atgimimo metų pakilių išgyvenimų. O iš archyvinių dokumentų galima pasakyti tik tiek, kad jie patvirtina KGB ir V.Sladkevičiaus kontaktus, tačiau neatspindi jokio sąmoningo bendradarbiavimo. Maža to, kaip tik daryčiau priešingas išvadas: jo veiklą sovietų valdžia vertino kaip sau nepalankią ir visomis priemonėmis stengėsi trukdyti V.Sladkevičiaus ganytojiškam darbui.

Tiesą sakant, kai 2010 m. birželio 30 d. mūsų centro įstatymo 5 str. buvo papildytas 23 dalimi, kuri praplėtė centro funkcijas – tikrinti, analizuoti ir skelbti SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus – aš stebėjausi šia pataisa. Mat sovietinio laikotarpio archyviniai fondai jau daug metų tyrinėtojams iš esmės buvo prieinami be apribojimų, buvo tiriami istoriniai-moksliniai sovietinio laikotarpio, represijų, pasipriešinimo, represinių struktūrų ir jų veiklos metodai, per 20 metų paskelbta šimtai straipsnių ir knygų, sukurta dešimtys dokumentinių filmų, publikuota ne vienas LSSR KGB dokumentų rinkinių tomas, o daugybė informacijos prieinama ir internete.

Dabar manau, kad minėta pataisa, ko gero, buvo reikalinga jos iniciatoriams tik tam, kad galėtų imituoti aktyvią savo veiklą.

– Jau girdėti, kad D.Banionio sūnus rengiasi kreiptis į teismą dėl to pavardžių viešinimo minėtame žurnale. Matyt, toks viešinimas pažeidžia Asmens duomenų įstatymą? Kiek žinau, keli kadriniai kagėbistai teisiniu būdu jau pasiekė, kad informacija apie juos būtų ištrinta iš interneto. Vadinasi, įstatymų leidėjai, įpareigoję centrą viešinti KGB agentų pavardes, tinkamai neįvertino žmogaus teisių? Na, ką pagalvos žmogus, po 50 metų atsivertęs šį žurnalą ir pamatęs, tarkim, kardinolo V.Sladkevičiaus pavardę? Juk po pusšimčio metų žmonės mažiau, nei mes dabar, gebės įvertinti dokumento kontekstą. Tai gal nereikėtų tokių asmenų, kaip ir prisipažinusiųjų, pavardžių palikti tame sąraše?

– Asmens duomenų klausimas – labai svarbi, su žmogaus teisėmis susijusi tema. Kiek ta ar kita informacija yra svarbi visuomenei ir būtina ją viešinti? Kokias atvejais galioja "teisės būti užmirštam" principai? Tai specifinė teisės problema – ją turėtų nagrinėti teisininkai.

Kalbant apie V.Sladkevičiaus, D.Banionio, S.Sondeckio pavardžių iš to žurnalo paviešinimą – mane šokiravo ne pats faktas, nes informacija apie juos man seniai žinoma, o tai, kad tokie duomenys paskelbti būtent prieš Sausio 13-ąją, Lietuvos Respublikos 100-mečio metais. Mane užplūdo nemalonios emocijos. Todėl gerai suprantu kilusį ažiotažą.

Gal politikai mano, kad jų rankose koziriai? Deja, tai tik seniai muštos šešiukės.

Ar tą informaciją apie minėtų asmenų kontaktus su KGB apskritai reikėjo skelbti? Pirmiausia, tai jau nebuvo visiška paslaptis. Buvo tik laiko klausimas, kada ji pasieks ne tik istorikus, bet ir platesnę visuomenę. Tačiau gal reikėjo pateikti daugiau išsamesnės informacijos, bendradarbiavimo konteksto. Pavyzdžiui, yra ir paties D.Banionio liudijimas apie tai, kad jam teko su kagėbistais bendrauti ir net kokia forma tas bendradarbiavimas vyko. Jis pats 2009 m., savo 85-mečio proga kalbėdamas su Rusijos laikraščio "Moskovskij komsomolec" korespondentu, į klausimą, ar jį verbavo KGB, atsakė: "Kai aš grįždavau iš užsienio, reikėjo su jais atsiskaityti, ataskaitas rašyti. Nežinau, verbavimas tai, neverbavimas. Aš rašiau, su kuo susitikinėjau, ką mačiau. Žinoma, melavau, išsisukinėjau, kad nepakiščiau jiems gerų žmonių. Bet vis tiek reikėjo tai daryti, kitaip manęs į užsienį daugiau neleistų ir aš negalėčiau nieko dirbti. Kagėbėšnikai žinojo, kad aš meluoju, bet jiems būtinai reikėjo prijungti prie mano bylos ataskaitą."

Manau, prieš skelbiant pavardę iš žurnalo, reikėjo dar atidžiau viską apgalvoti. Iš to, kas paskelbta, galima drąsiai konstatuoti tik tai, kad KGB akiratyje buvęs aktorius niekam žalos nepadarė, nes iki šiol nėra žinoma jokių tai įrodančių dokumentų ar liudijimų.

Kita vertus, mūsų centro generalinė direktorė T.B.Burauskaitė viešai užsiminė apie politikų jai darytą spaudimą. Apgailėtina, kad yra tokių, kurie šitaip supranta parlamentinę veiklą, žaidžia žaidimą 30 metų senumo KGB kortomis. Gal politikai mano, kad jų rankose koziriai? Deja, tai tik seniai muštos šešiukės. Istoriją reikia palikti istorikams mokslininkams, istorikams mokytojams, publicistams, rašytojams. O politikai turėtų rinktis tokius veiklos prioritetus, kurie yra aktualūs ir svarbūs dabarties kontekste.

– Bet dar kartą grįžkime prie dabar viešumon iškilusių garsių žmonių pavardžių tame nelemtame žurnale. Kaip jūs galvojate, kodėl tie asmenys nepasinaudojo proga prisipažinti – juk jų pavardžių nebūtų likę tuose sąrašuose?

– Kiekvienas bendradarbiavimo ar kitokių kontaktų su sovietinėmis specialiosiomis tarnybomis atvejis, suprantama, vyko tam tikromis aplinkybėmis, turėjo savas priežastis ir padarinius. Taip pat reikia turėti galvoje ir tam tikro laikotarpio situaciją bei kitus niuansus. O ką pats žmogus galėjo apie tai galvoti, dažniausiai galime tik spėlioti. Gali būti, kad tiesiog neteikė tiems kontaktams jokios reikšmės, nes nieko blogo niekam nepadarė, nepakenkė. Juk ir patiems kagėbistams nebuvo toks jau retas atvejis, kai jie konstatuodavo, kad "agentas vengia dirbti", "agentas neteikia vertingos informacijos" ir pan. Tuomet tokius braukdavo iš agentūros tinklo sąrašų, bet dokumentuose kažkas apie juos likdavo. Taigi neskubėkime daryti išvadų.