– Esate viešojo kalbėjimo ekspertė. Neseniai išleidote pirmąją savo knygą „Gerai kalbėti gali visi“, bet iki šio saldaus vaisiaus dar buvo ir netrumpa šios veiklos priešistorija?

– Šiandien noriu, kad kuo daugiau žmonių patikėtų, kad gerai kalbėti viešai gali visi. Ilgus metus vykdžiau veiklą, kuri buvo susijusi ir su komunikacija, ir su pagalba vadovams. Tai, ką prieš penkerius metus pradėjau daryti, yra beveik penkiolikos metų intensyvaus darbo rezultatas tiek Užsienio reikalų ministerijoje, tiek prezidentūroje, tiek Lietuvos Vyriausybėje, tiek ir NATO.

Kaip kalbų rašytoja ir komunikacijos patarėja dirbau su prezidente Dalia Grybauskaite, taip pat – su buvusiu Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi. Auginau patirtį, kaupiau žinias, kodėl kai kuri komunikacija būna nesėkminga ir kas kalbėtojui padeda išgryninti žinutę.

– Vasarį praūžusioje Vilniaus knygų mugėje jūsų knygą graibstyte išgraibstė smalsūs skaitytojai – likote prie tuščio stalelio. Kodėl šiandien viešasis kalbėjimas yra toks svarbus ir paklausus?

– Šiandien visiems mums daugiau ar mažiau įtaką daro socialiniai tinklai, rašome žinutes, bendraujame e. paštu. Vis dėlto dažnai kartoju, kad niekas neatstos tiesioginės kalbos ir tiesioginio pokalbio vienas su vienu galios. Ši komunikacija yra pati paveikiausia. Gaila, kad mes ją vis dar nepakankamai išnaudojame. Gal trūksta laiko, o gal noro, nes viešajai kalbai reikia ruoštis.

Kitas momentas, kad šia tema beveik nėra lietuvių kalba išleistų knygų. Aš, augindama patirtį šioje srityje, iš esmės rėmiausi užsienio partneriais ir užsienio autorių knygomis. Šiai disciplinai daug dėmesio skiriama Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje, kitose anglosaksiškose šalyse. Ten nėra nieko keisto, kad kalbas ministrams, vadovams rašo kažkas kitas.

Stygius: knygos „Gerai kalbėti gali visi“ autorė apgailestauja, kad šia tema beveik nėra lietuvių kalba išleistų knygų, todėl jai pačiai teko mokytis iš užsienio autorių. / N. Bliūdžiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Vadinasi, nebūtinai Vyriausybės ar įmonės vadovai turi mokėti puikiai kalbėti patys?

– Tikrai nebūtinai turi patys ruošti kalbas, nors galbūt mes ir įsivaizduojame, kad turėtų… Na, negimsta jie tokie, gal vienas kitas, kuris turi talentą aiškiai, paveikiai sugeneruoti žinutę, išvystyti argumentų seką ir t. t. Kodėl? Mokykloje mūsų niekas to nemoko. Lietuvių kalba tokios literatūros irgi nėra.

– Darote prielaidą, kad vaikai jau mokykloje galėtų gauti bent minimalius oratorystės pagrindus?

– Tikiu, kad taip turėtų būti. Viešojo kalbėjimo pagrindai tikrai sustiprintų jaunų žmonių, išeinančių į profesinį gyvenimą, gebėjimus ir galias. Mes dažnai labiau fokusuojamės į profesines žinias, bet juk yra ir daug asmeninių gebėjimų, kurie padeda susikurti sėkmingesnį gyvenimą, tarkim, gauti geresnį darbą. Būtent dėl geros komunikacijos, tinkamo savęs pristatymo vadovas gali pasirinkti jūsų projektą, o ne kažkieno kito.

Neužtenka būti geru specialistu ar padaryti kažką gero – dar reikia mokėti tiksliai ir tinkamai tai iškomunikuoti. Jei to įgūdžio nėra, darome taip, kaip mokame, kaip mums išeina. O išeina ne visada gerai. Kadangi nežinome, kaip tai daryti, tai ir bijome, nenorime eiti kalbėti, nes nepasitikime savimi.

Šnekamoji kalba yra truputį kitokia. Jums teks vartoti kitus žodžius, sakiniai bus trumpesni, paprastesni. Klausytojui irgi pabos šifruoti jūsų ilgus sakinius.

– Sakote, nėra įgūdžių – nėra drąsos?

– Žinoma, nes kai žinai, kaip tai daryti, jautiesi kur kas drąsiau. Čia lygiai tas pats, kaip ir kitose srityse: juk nesėdi prie vairo, jei nemoki vairuoti?!

Mano knyga ir ši mano veikla, galima sakyti, gimė iš pykčio, kodėl aš anksčiau to nežinojau (juokiasi). Buvo laikas, kai ir pati nekalbėjau gerai. Netgi maniau, kad esu ta pasmerktoji, kuriai tiesiog neskirta gerai kalbėti. Kai kitų žmonių dėka pamačiau, kad viešajame kalbėjime pagrindą sudaro elementarūs dalykai, kurių galima išmokti, – viskas pasikeitė. Pajutau, kiek galios tai suteikia profesiniame, asmeniniame gyvenime.

Mokyklose turėtume skirti daugiau dėmesio vaikų gebėjimui stipriai, aiškiai ir argumentuotai kalbėti, nes tai gyvenime labai svarbu. Kiekvienam maloniau, kai žmogus aiškiai pasako mintį, kai jo kalba kažkaip paliečia, atkreipia dėmesį. Tai svarbu tiek asmeninėje komunikacijoje, tiek ir viešojoje.

Žinia: N. Bliūdžiūtė griauna mitą, kad viešasis kalbėjimas aktualus tik politikams – rengiant prisistatymą ar kitą svarbią kalbą, šie gebėjimai kiekvienam padės jausti tvirtą pagrindą po kojom. / N. Bliūdžiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Knygą pavadinote „Gerai kalbėti gali visi“. Kaip prakalbinti bailų žmogų, kuriam, kai reikia viešai kalbėti, užsiblokuoja smegenys ir įsijungia psichologiniai stabdžiai? Kalbu apie aktorių dažnai minimą baltą lapą. Gal jam pašalinti yra kokia nors technika?

– Žinoma, yra, nes tas baltas lapas – tik mūsų baimės reakcija. Vienas iš būdų ją įveikti yra žinojimas, kad aš turiu stiprų turinį ir esu gerai pasiruošęs. Aišku, tai irgi nėra šimtaprocentinė pagalba. Tiesiog reikia praktikos.

Pamėginkite mažais žingsneliais judėti ta linkme. Pradėkite nuo šeimos švenčių, klasės ar darbo susirinkimų, kad jūsų smegenys įgautų patirties ir žinotų, kad nieko blogo čia nėra. Ko mes dažniausiai bijome? Turbūt kitų vertinimo. O vertinimas čia turėtų būti labai paprastas – t. y., ar mes supratome, ką žmogus pasakė; ar mums buvo įdomu ir pan. Jei pagal tuos pačius kriterijus, kurie svarbūs žmonėms, sudėliosime ir savo kalbą, kad ji būtų įtraukianti, tas pasitikėjimas ilgainiui tik augs.

Čia panašiai kaip ir sporte. Reikia treniruotis. Jei duočiau kartį ir nepaaiškinusi, kaip reikia su ja šokti į aukštį, liepčiau tai daryti, būtų labai baisu. Visai kas kita, jei žmogus gautų instrukciją, kaip ir ką daryti. Technikos žinojimas jam padeda jaustis tvirčiau.

Įsivaizduokite, kad ugdote kokį nors gebėjimą – mokotės užsienio kalbos arba bandote išmokti plaukti vandenlente. Taip ir kalbėjimas – sužinome kalbėjimo technikas, bandome jas taikyti savo gyvenime, o ilgainiui jos tampa savaime suprantamu įpročiu.

– Ar galėtumėte įvardyti bent keletą technikų, pagal kurias būtų lengviau pasirašyti gerą kalbą?

– Tas technikas esu aprašiusi ir savo knygoje, ir autorinėse kalbos rengimo kortelėse „Kalbykla“. Jose rasite planą, ką po ko, ruošiant kalbą, reikėtų daryti. Tarkim, moksleiviams, rašantiems kokio nors literatūros kūrinio analizę, tiktų scenarijus: pasakyk, pagrįsk, apibendrink.

Galima ir kitokia jūsų kalbėjimo struktūra, kaip antai – situacija, problema, sprendimas. Pirmiausia pasakau, kad kažkas vyksta. Toliau kalbu, kodėl tai vyksta (problema), o trečias etapas – siūlau, ką daryti. Tarkime, miesto gatvėse daug duobių, nes pastaruosius metus buvo blogas paslaugos teikėjas arba mažos investicijos į gatvių remontą. Sprendimas: pakeisti paslaugos teikėją arba investuoti daugiau į kelių infrastruktūrą.

Tos technikos tinka tiek moksleiviams, tiek ir įvairių profesijų atstovų kalboms, nes geras kalbėjimas, visų pirma, yra gebėjimas aiškiai argumentuoti.

N. Bliūdžiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad ir jūs negimėte mokėdama gerai kalbėti. Nejaugi?

– Mano didysis susitikimas su viešuoju kalbėjimu įvyko tada, kai pradėjau dirbti NATO. Tuomet supratau, kad turėsiu pristatyti šią organizaciją įvairioms auditorijoms. Žvelgiant retrospektyviai, pagrindinė klaida, kurią tada dariau, buvo informacijos gausa. Maniau, turiu absoliučiai viską, ką pati žinau, papasakoti ir savo auditorijai. Ją mušte užmušdavau faktais ir informacijos gausa.

Kitas momentas, kad pradžioje irgi labai bijojau kalbėti, todėl man dažnai užstrigdavo net patys elementariausi anglų kalbos žodžiai: juk ta kalba man nebuvo gimtoji. Žodžiu, darydavau lygiai tas pačias klaidas, kurių dabar mokau kitus nedaryti.

– Kokios pagrindinės mūsų viešojo kalbėjimo klaidos?

– Pagrindinė klaida – dažnai nežinome, ko siekiame savo kalba ir ką ketiname ja įrodyti kitiems. Negalima tiesiog pasakoti. Turi būti konkretus tikslas. Antraip žmonės nesupras, kodėl jie viso šito informacijos srauto turi klausytis ir kokia jiems iš to nauda.

Dažnai mes nežinome, ko siekiame savo kalba ir ką ketiname ja įrodyti kitiems. Negalima tiesiog pasakoti. Turi būti konkretus tikslas.

Bėda, kad šiandien mūsų gebėjimas sukaupti dėmesį silpsta. Todėl ir klausytojas po kurio laiko išsijungia – nebeklauso kalbėtojo. Vadinasi, kalbėtojo tikslas – grįžti prie klasikinių retorikos ir argumentavimo pagrindų, kuriuos įvardijo dar Ciceronas, kiti graikų ir romėnų filosofai. Turime išvystyti savo argumentą, t. y. paaiškinti žmonėms problemą ir pasiūlyti jos sprendimo būdą.

Grįžtant prie klaidų, mes netiksliai formuluojame savo žinutes ir dėl to kyla daug nesusikalbėjimo. Informacijos sraute klausytojas pameta esmę, todėl jam pasidaro nebeįdomu.

– Esate sakiusi, kad dažnai mokymų pradžioje susiduriate su pasipriešinimu, kuris vėliau pamažu tirpsta. Apie kokį pasipriešinimą kalbate?

– Esame įpratę, kad ruoštis kalbai turime tam tikru būdu. Tarkime, kažką išmokau ir einu papasakoti kitiems. Pavyzdžiui, kolegoms apie naują projektą. Stop! Čia aš žmogų stabdau ir sakau, kad jis turi žinoti, ką ta savo kalba jis nori pakeisti.

Pasakojimas – tik priemonė, o ne tikslas. Kalbėdami privalome turėti aiškų tikslą, pavyzdžiui, kad kolegoms patiktų tie pasiūlymai, kuriuos pateikėte, arba kad jie imtųsi naujų veiksmų.

Pasipriešinimas kyla iš to, kad mūsų smegenys turi formuoti naują įprotį, kitaip galvoti, o tai joms nelabai patinka.

N. Bliūdžiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Vadinasi, turime judėti mažais žingsneliais ir keisti seną įprotį nauju?

– Taip, bet kokioje kalboje pirmiausia turi būti tikslas ir žinojimas, ką aš noriu pakeisti.

– Ar norėdami kalbėti gerai tą kalbą turime pasirašyti?

– Na, kad reikia ją pasiruošti, – faktas, o ar pasirašyti – tai jau kiekvieno asmeninis reikalas, priklausantis nuo kiekvieno kalbėtojo patirties, įgūdžių. Pradedantiesiems kalbėtojams labai rekomenduoju ją pasirašyti, nes ruošimosi procesą sudaro galvojimas apie kalbą, užduodant sau tikslingų klausimų.

Užsirašius kalbą, ją reikia bent kelis kartus pasakyti garsiai, nes kai mes rašome, daugiau naudojame rašytinės kalbos žodžių, sakinių konstrukcijų; turime daugiau laiko pagalvoti, parinkti įdomesnių žodžių.

Šnekamoji kalba yra truputį kitokia. Jums teks vartoti kitus žodžius, sakiniai bus trumpesni, paprastesni. Klausytojui irgi pabos šifruoti jūsų ilgus sakinius. Įdomus faktas, kad kalbas garsiai sau sako net ir tie kalbų rašytojai, kurie jas rašo kitiems.

– Kaip padaryti, kad kalba būtų gyva ir nenuobodi? Tarkime, vienas gidas ekskursijoje po Kauno senamiestį mus paskandina faktų lavinoje, o kitas paįvairina savo pasakojimą šmaikščiais asmeniniais ar žymių žmonių nutikimais laikinojoje sostinėje. Faktas, kad klausytis pastarojo bus kur kas įdomiau.

– Kaip suprantu, turite omenyje kalbos gyvumą, jos emocingumą, pasakotojo charizmą. Kuo gyvesnė kalba, tuo ryškesni vaizdiniai kuriasi klausytojų galvose. Mintyse mes tarsi imame matyti trumpą filmuką, kuriame ryškėja tam tikra pagrindinė emocija. Tai vadinama kalbėtojo įtaiga.

Svarbu savo istorija klausytojų smegenyse įjungti kuo daugiau receptorių – vaizdo, garso, lytėjimo. Pamenate, kai mokėme vaikus pažinti raides, ne tik kartojome raidę „o“, bet ir rodėme jiems obuolį, davėme jį pačiupinėti. Kalboje lygiai tas pats.

– Cituoju jus: „Mes esame savigraužos profai. Dažnas kalbėtojas, paklaustas, kaip vertina savo kalbą, dažniausiai atsako, kad „ai, nepatiko“, „nieko gero“, „galėjo būti geriau“. Ypač moterys linkusios pastebėti savo trūkumus.“ Ar čia už mus kalba lietuviškas charakteris?

– Nežinau, kaip kitos tautos, bet mes, lietuviai, tikrai esame linkę labiau save graužti ir vanoti rimbu, nei pagirti. Viena dalis, aišku, yra psichologinė, kita – mes neturime aiškių kriterijų, pagal ką vertinti savo kalbą. Dažnai pastebiu, kad žmonės kabinėjasi prie smulkmenų. Arba pamini tokius dalykus, kurių auditorija net nepastebėjo, nesureikšmino.

Kai per mokymus žmonės pamato, kad jų minimi dalykai kitiems nesvarbūs, jie įgauna daugiau pasitikėjimo. Kai žino teisingus kriterijus, pagal kuriuos jų kalbą turėtų vertinti kiti, tuomet irgi būna lengviau neužsiimti saviplaka.

N. Bliūdžiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Gal galite priminti, kokie tai kriterijai?

– Štai keletas: ar aš aiškiai suformulavau mintį, ar auditorija suprato mano žinutę, ar aš stipriai pradėjau kalbą, ar įtraukiau auditoriją nuo pačių pradžių ir kt.

Kai mes turėsime stiprius kriterijus, savikritikos bus gerokai mažiau, nes kalbos esmė – stiprus turinys. Jei jo nėra, tuomet žvilgsnis krypsta į smulkmenas.

Naršydama po socialinius tinklus pastebiu, kad dažnai mes pradedame savo kalbą iš labai toli – tarsi nuo Adomo ir Ievos (juokiasi). Todėl visiems, kurie kuria turinį viešojoje erdvėje, patarčiau suprasti ir pajausti savo auditoriją, žinoti, ko savo kalba siekiate – žodžiu, kalbėti tikslingiau.

– Kiek laiko vidutiniškai žmogus pajėgus sukaupti dėmesį, kad išgirstų pagrindinę kalbėtojo mintį?

– Klausiate, kiek laiko mūsų smegenys išlieka budrios? Oi… Šia tema yra įvairių mokslinių tyrimų. Visada siūlau jau per pirmą minutę pritraukti auditorijos dėmesį, nes jei to nepadarysite jūs, klausytojų dėmesį gali užgožti įvairūs trikdžiai. Vienas iš jų – mobilusis telefonas.

– Ko palinkėtumėte būsimiems kalbėtojams ir kalbų sakytojams?

– Skirti laiko ir ruoštis savo kalboms. Apgalvoti tiksliausius argumentus, aktualizuoti problemą. Jei viešajam kalbėjimui skirsime daugiau dėmesio, natūralu, kad rezultatas bus geresnis. Šis dėsnis galioja visoms gyvenimo sritims: juk į ką kreipi dėmesį – tas auga, didėja.