Pastebima, kad anksčiau dar buvo galima svarstyti, ar Baltarusija išdrįstų elgtis autonomiškai kad ir karinio konflikto atveju, o dabar tokių klausimų neliko. Tokiu įtemptu metu svarbiu saugumo dėmeniu tampa visuomenės nuotaikos, o jos gana sunkiai prognozuojamos, nes visi tarsi įelektrinti ir išvarginti karantino suvaržymų.

Kokie nauji nacionalinio saugumo iššūkiai koronaviruso akivaizdoje kyla Lietuvai, "Kauno diena" aiškinasi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Tomu Janeliūnu.

Visuomenės nuotaikos svarbios valstybės saugumui, tad, prof. T.Janeliūno manymu, kažin ar dabar, kai žmonės įsijautrinę dėl karantino suvaržymų, geriausias laikas didinti jų susipriešinimą vertybiniais klausimais, grįžtant prie diskusijos dėl partnerystės įteisinimo, Stambulo konvencijos ratifikavimo. (Pauliaus Peleckio (Alfa) nuotr.)

Medicininė žvalgyba

– Kokį poveikį COVID-19 pandemija turėjo jau tipinėms grėsmėms Lietuvos nacionaliniam saugumui?

– Tipinės grėsmės nelabai pasikeitė. Kaip ir iki pandemijos, Rusijos, auganti Kinijos, branduolinės energetikos grėsmės, ypač turint omeny, kad paleista Astravo atominė elektrinė (AE), niekur nedingo. Jos net  dar kiek labiau išryškėjo, ypač propagandos, dezinformacijos srityje, kur atsirado su pandemija susijusių naujų temų, čia į konkurenciją dar labiau įsitraukė ne tik Rusija, bet ir Kinija.

Nauja tema, kuri iškilo pernai, – ar nereikia Lietuvai kurti medicininės žvalgybos pajėgumų, kiek žvalgyba galėjo įsitraukti į medicininių rizikų ir grėsmių vertinimą.

– Kas įeina į medicininės žvalgybos sąvoką?

– Čia svarbūs du aspektai. Viena, tai techninis informacijos valdymas. Šalys turi epidemiologines tarnybas, kurios renka informaciją apie užkrečiamas ligas, ir tai vienaip ar kitaip atitinka didžiąją dalį medicininės žvalgybos funkcijų – rinkti informaciją, stebėti, kaip plečiasi užkrečiamų ligų protrūkiai įvairiose pasaulio vietose, ir prognozuoti, kaip tai gali paveikti konkrečius regionus, didesnes žmonių mases, koks gali būti užkrato plitimo greitis, rengti techninius epidemiologinius skaičiavimus.

Bet pasaulyje yra ir specifinių medicininės žvalgybos tipo agentūrų. Pavyzdžiui, JAV yra tarnyba, kuri šalia viešai prieinamų duomenų rūpinasi ir slaptesnės šios srities informacijos rinkimu, priežiūra ir žvalgyba, visų pirma, siekdama parengti JAV karių, specialiųjų tarnybų dalyvavimą užsienio operacijose, misijose, kuriose gali susidurti su netikėtais medicininiais iššūkiais. Kartais duodamos užduotys ir specialioms operacijoms surinkti viešai neprieinamus slaptus duomenis.

Visuomenės įsijautrinimas ir susipriešinimas iš tikrųjų gali tapti terpe net smurtiniam protestui.

Bet Lietuva tokio lygio tikrai nepasieks – vargu ar kada siųs į savo slaptas žvalgybines misijas kur nors į Kiniją bandyti atrasti kažką nežinomo.

Kaip ir daug kitų mažų valstybių, mes neturime pajėgumų ir steigti atskirų medicininės žvalgybos padalinių. Nedidelės šalys daugeliu atvejų remiasi informacija, kuri globaliai apdorojama žymiai didesniuose centruose. Tad čia tėra informacijos apytakos, koordinavimo, jos gavimo greičio ir mūsų reakcijos į ją klausimas.

– Kaip priešiškos jėgos bando pasinaudoti principu "Skaldyk ir valdyk", kai pandemija Europoje sugrąžino sienas, valstybės, kovodamos su virusu, kai kuriais aspektais perėjo prie individualaus veikimo?

– Žinoma, kad tuo naudojasi ir skaldo, pavyzdžiui, bandydamos siūlyti rusiškas ir kiniškas vakcinas, akcentuojant, kad vakarietiškos nepatikimos, ne kaip medicinines priemones, bet kaip politinės įtakos galimybę ar kaip labdarą, už kurią paskui pareikalaus kažkokių atsidėkojimų, politinių sprendimų. Vakcinos tampa politikos priemone. ES valstybių susiskaldymas per politinius skirtumus pandemijos metu tapo dar labiau matomas, kai kurios šalys, nelaukdamos ES leidimo, pradeda vakcinuoti kiniškomis ar rusiškomis vakcinomis.

Žmonių nereikia įjautrinti

– Jau ne vienoje ES valstybėje kilo didelių protestų, net riaušių dėl karantino suvaržymų. Kiek visuomenės neigiamos nuotaikos gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui?

– Ilgą laiką ignoravome visuomenės, kaip saugumo objekto, aspektą, bet jis labai svarbus. Nuo to, kiek visuomenė jaučiasi saugi, stabili, koks yra santykis tarp jos ir valstybės, ar yra pakankamas pasitikėjimas valstybe ir jos konkrečiomis institucijomis, labai priklauso valstybės stabilumas ir saugumas.

Lietuvos visuomenė ilgą laiką beveik nerengdavo didelių protestų prieš valstybės sprendimus, keli rimtesni atvejai buvo daugiau kaip prieš dešimt metų. Tačiau dabartinė situacija verčia prisiminti, kad visuomenė taip pat gali būti labai pažeidžiamas ir labai svarbus saugumo objektas. Ne tik dėl COVID-19 ir karantino, dėl psichologinio nuovargio ir nepasitenkinimo ekonominiais suvaržymais, bet ir dėl susipriešinimo vertybiniais klausimais, nes į viešumą grįžo diskusijos dėl partnerystės įteisinimo, Stambulo konvencijos ratifikavimo. Visuomenės įsijautrinimas ir susipriešinimas iš tikrųjų gali tapti terpe net smurtiniam protestui. Juo labiau kad esame priešiškų šalių tarnybų nuolatinis taikinys, o jos visą laiką ieško silpnų vietų, nuolat bando tai išnaudoti savo tikslams. Jei mato, kad visuomenė jautri kuriuo nors klausimu, būtinai jį suaktyvins, įbers druskos, pamėgins žaisdami tiek į vieną, tiek į kitą pusę susipriešinimą dar labiau pagilinti.

– Tai, jūsų nuomone, Seimas daro klaidą keldamas kontroversiškai vertinamus klausimus dabar, kai visuomenė ir taip įsitempusi?

– Viena vertus, tai politinės programos dalis, ir partijos, kurios laimėjo rinkimus su tokiomis nuostatomis, turi visišką teisę jas bandyti įgyvendinti. Kita vertus, reikia politinės išminties, įsiklausymo, kada yra tinkamas metas tuos klausimus išspręsti. Ar šiuo metu jis yra palankiausias, abejočiau, nes dabar rizikų ir grėsmių ir taip yra gana daug.

Kontrolės aspektas

– Kova su pandemija paaštrino diskusijas ir dėl asmens duomenų apsaugos, kiek valstybės specialiosios tarnybos gali jų rinkti, tegu ir dėl viešo intereso. Ar siūloma steigti žvalgybos kontrolieriaus institucija galėtų, esant reikalui, užkardyti domėjimosi visuomenės nariais perviršį?

– Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas jau rengia siūlymus projektui, kuriuo Žvalgybos įstatymas būtų papildytas žvalgybos ombudsmeno pareigybe. Lig šiol trūko galimybės sekti operatyvinės veiklos kai kuriuos elementus. Parlamentinė kontrolė užsiimdavo daugiau didesnės apimties tyrimais ir įsikišdavo, kai pastebėdavo didelių problemų žvalgybos sistemoje, bet kontrolės iki individualių žvalgybos pareigūnų veiksmų niekada nebuvo. Dabar svarstoma, kad, esant reikalui, reikėtų leisti objektyviai institucijai ar asmeniui su įgaliojimais nusileisti iki operatyvinių veiksmų tikrinimo. Tai būtų papildomas barjeras ar įpareigojimas žvalgybos pareigūnams nepiktnaudžiauti turimomis galimybėmis ir taikyti jiems bausmes, jei būtų pažeidimų.

Duomenų klausimas periodiškai grįžta, bet vargu ar jis bus kada galutinai išspręstas, nes tai nuolatinis besisukantis ratas. Kai kyla kokių inicidentų, duomenų nutekėjimas, grįžtama prie bandymų ieškoti geresnės sistemos, bet vėliau vis tiek išlenda kažkokie jautrumai ar piktnaudžiavimai.

– Ką reikia tobulinti, kad geriau atsilaikytume prieš kibernetines atakas, kurių pernai taip pat pagausėjo?

– Tai nuolat tobulintinas dalykas, nes nuolat kinta kibernetinių įsibrovėlių galimybės, kompetencijos ir technologinė įranga. Bet nesakyčiau, kad vyksta kažkas išskirtinio. Dabar skandalingas "CityBee" duomenų nutekėjimas sujautrino dalį visuomenės, kuri pasijuto pažeidžiama. Kita vertus, duomenų nutekėjimas vyksta nuolat, tai savotiškas rėtis, pro kurio skylutes gali kas nors nutekėti. Tai elementarios kibernetinės higienos tiek privačiose, tiek valstybės įstaigose ir duomenų valdytojų atsakomybės tinkamai atlikti savo funkcijas klausimai. Minėtu konkrečiu atveju matyti elementarus aplaidumas. Tokios pamokos svarbios, nes paskatina ir kitus į kibernetinį saugumą investuoti ir dėmesio, ir lėšų.

Režimų veiksmai

– Rusija dažniausiai minima grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitose. Kas pasikeitė per metus?

– Režimas darosi agresyvesnis visomis prasmėmis, net ir nebesirinkdamas priemonių, nuodydamas savo žmones, opozicionierius, kurie bando kritikuoti Vladimirą Putiną. Tai blogas ženklas, nes jei autoritarinis režimas, bijodamas kažkokios grėsmės sau, gali imtis necivilizuotų priemonių, vadinasi, jis gali tai daryti ir prieš kitas šalis.

– O kaip pasikeitė grėsmės iš Baltarusijos, kai šalis nuo pernai rugpjūčio apimta kovos už demokratiją revoliucijos?

– Viena vertus, Baltarusija vis labiau tampa Rusijos įrankiu, ypač karinio saugumo prasme. Sąsajos tarp Baltarusijos ir Rusijos tampa vis gilesnės. Anksčiau dar buvo galima svarstyti, ar Baltarusija išdrįstų elgtis autonomiškai kad ir karinio konflikto atveju, o dabar tokių klausimų neliko. Baltarusijos karinių pajėgų, viso Baltarusijos režimo pasidavimas Rusijos įtakai yra maksimalus.

Keičiasi ir Lietuvos ekonominis bendradarbiavimas su Baltarusija: jau pradėjo mažėti krovinių, Baltarusija atsisakė gabenti naftos produktus per Klaipėdos uostą ir Lietuvos geležinkeliais. Tai rodo, kad Baltarusija izoliuojasi, tampa ir ekonomiškai uždaresnė. Jos elgesys – ant išgyvenimo ribos, kai režimas daro viską, kad išgyventų, nebesvarbu nei ekonominiai nuostoliai, nei pasaulio vertinimai ar sankcijos. Žinoma, tai grėsmes didina.

– Astravo AE kelia pavojų ne tik dėl avarijų rizikos. Kaip Baltarusija ir Rusija šią AE naudoja kaip geopolitinę priemonę?

– Visų pirma, Baltijos šalims nepavyksta iki galo susitarti dėl baltarusiškos elektros importo, vis dar tęsiasi nepasitikėjimas tarp lietuvių ir latvių, ir toks susiskaldymas pavojingas, nes gali kliudyti didesniems projektams, ypač elektros tinklų sinchronizacijai su Europa. Jei latviai įpras prekiauti baltarusiška elektra, net vadindami ją rusiška, ir iš to gauti gana nemažas pajamas, jie gali siekti išlaikyti šią prekybą ir po sinchronizacijos, tam turėti technines priemones. Čia gali būti nemažai rizikos, nes Lenkija nenori įsileisti rusiškos ir baltarusiškos elektros į savo rinką, o tokie latvių manipuliavimai gali užkirsti kelią laiku įgyvendinti didžiuosius energetikos projektus. Tad šalia Astravo AE keliamų grėsmių aplinkosaugos ir branduolinės saugos srityse yra labai konkrečių ir politinio, ir energetinio saugumo klausimų.

Tai būtų papildomas barjeras ar įpareigojimas žvalgybos pareigūnams nepiktnaudžiauti turimomis galimybėmis ir taikyti jiems bausmes, jei būtų pažeidimų.

Kinijos grėsmės didėja

– Ar esame pakankamai budrūs bandydami atskirti, kur yra Kinijos verslo, ekonominis bendradarbiavimas, o kur jau įtakos kovos, keliančios grėsmę mūsų saugumui?

– Kinijos grėsmės didėja. Anksčiau buvo tik užsimenama apie jas, o dabar yra žymiai daugiau ir konkretesnių įrodymų, kaip Kinija bando į savo pusę patraukti mažesnes šalis, kaip piktnaudžiauja savo įtaka, naudojasi įvairiais ir politiniais, ir ekonominiai grasinimais.

Manau, čia esame dar nepakankamai budrūs. Kad ir toks pavyzdys: Vytauto Didžiojo universitetas sausį paskelbė pasirašęs sutartį su vienu iš Kinijos technologijų institutu, kuris akivaizdžiai susijęs su šios šalies karinėmis institucijomis vykdant kosminių ir aeronautikos technologijų tyrimus. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip mūsų net akademinės institucijos per mažai skiria dėmesio įvertindamos rizikas, kurios kyla bendradarbiaujant su nedemokratinėmis šalimis. Atrodytų, tai tik mokslinis bendradarbiavimas, tačiau jis turi politinį ir net žvalgybos dėmenį, nes tai galimybė ateiti į mūsų akademinį pasaulį, technologijų rinkas ir žiūrėti, ar čia Kinijos žvalgybos institucijoms yra galimybių jomis pasinaudoti.

Per mažai skiriame dėmesio įvertindami rizikas, kurios kyla bendradarbiaujant su tokiomis nedemokratinėmis šalimis kaip Kinija. (Scanpix nuotr.)

Svarbu nubrėžti ribą

– Pernai buvo ir Seimo rinkimų metai. Kaip mūsų valstybės institucijos tokiuose demokratiniuose procesuose gali užkardyti svetimų priešiškų jėgų įtaką, kad priešiškų pažiūrų asmenys nepatektų į valdžią?

– Visų pirma, reikia užtikrinti, kad nebūtų manipuliacijų, rinkimų įstatymų pažeidimų, viešojoje erdvėje skelbiamų melagienų, kad tokia veikla nebūtų finansuojama užsienio jėgų ar asmenų. Įstatymais tai reguliuojama gana gerai, o žvalgyba tai stebi pakankamai atidžiai.

Bet niekas negali riboti pažiūrų – jei yra prorusiški ar prokiniški kandidatai, jie turi teisę dalyvauti rinkimuose, bet svarbu, kad jie užsienio valstybių nebūtų tiesiogiai veikiami pinigais ar kitais neteisėtais būdais.

O pažiūros – rinkėjų reikalas. Jie renkasi, ar balsuoti už tokius žmones.

– Pastaraisiais metais visuomenės dėmesį patraukė net kelios bylos, susijusios su galimu šnipinėjimu, kad ir Algirdo Paleckio byla. Kiek įmanoma šalinti tokias grėsmes pasinaudojant teisėsaugos institucijų priemonėmis?

– Šnipinėjimas yra neteisėta baudžiamoji veikla ir, jei tai bus įrodyta teisme, vadinasi, ši priemonė veikia. Kad šnipinėjimas vyksta, niekam nekyla klausimų. Bet ganėtinai slidi riba, kada vyksta teisėtas informacijos rinkimas, o kada jau šnipinėjimas, informacijos perdavimas priešiškoms žvalgyboms, kitoms šalims. Pažinti ir užfiksuoti, kad tai ne šiaip laisvalaikio užsiėmimas, o veikiama priešiškų šalių žvalgybai kenkiant mūsų valstybei, yra pagrindinis mūsų kontržvalgybos uždavinys.

– Kokių teisinių ar kitokių pokyčių reikėtų, kad dar geriau užkardytume grėsmes nacionaliniam saugumui?

– Mano įsitikinimu, svarbu nubrėžti griežtą ribą, kas yra grėsmės nacionaliniam saugumui, o kas šiaip ekonominės, politinės, visuomenės problemos. Pavyzdžiui, demografinės tendencijos ar emigracija dažnai įvardijamos kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Bet tai daugiau ekonominė problema, žmonės važiuoja, kur gali geriau uždirbti. Vienu laikotarpiu emigracija buvo gana sparti, dabar įvažiuojančiųjų į Lietuvą daugiau nei išvažiuojančiųjų. Jei ekonominės sąlygos gerėja, keičiasi ir šios tendencijos. O jei nesiimame ypatingų priemonių emigracijai sulaikyti, kalbėjimas apie tai kaip apie grėsmę nacionaliniam saugumui situacijos nepakeičia ir nevertas grėsmių statuso.

Rengiamoje naujoje Nacionalinio saugumo strategijoje bus iš naujo peržiūrima, kas yra tos grėsmės, tačiau matau dabartinės valdančiosios daugumos norą į jų sąrašą įtraukti labai platų spektrą problemų. Tai negeras būdas spręsti saugumo klausimus, nes išsibarstome bandydami visoms problemoms suteikti grėsmės nacionaliniam saugumui statusą. Turėtų būti gana aiški linija, kurias problemas sprendžia Vyriausybė savo politinėse programose, o kurios jau yra grėsmės nacionaliniam saugumui, kur jau reikia specifinių žvalgybos, nacionalinių saugumo institucijų taikomų priemonių. Tai mums leistų sutelkti žymiai daugiau resursų ir politinės valios esminėms grėsmėms spręsti iki galo, o ne nuolat tiesiog žongliruoti tomis grėsmėmis ir visuomenę varginti nuolatiniais priminimais, kiek jų daug aplinkui.