Spręs netrukus

Šį trečiadienį Europos Parlamentas (EP) ketina svarstyti Europos Komisijos (EK) kovo 17-ąją pasiūlytą projektą dėl skaitmeninio žaliojo pažymėjimo, kuris būtų įrodymas, kad asmuo paskiepytas, persirgęs COVID-19 ar jo testas neigiamas. Paprastai projektų patvirtinimo procedūra trunka ne vieną mėnesį ar net metus, tačiau šįsyk sprendimą žadama priimti skubos tvarka.

Žaliąjį pažymėjimą dar turėtų oficialiai patvirtinti ES valstybės narės. Joms reikės pasirengti išduoti ir tikrinti pažymėjimus, o EK žada sukurti skaitmeninę infrastruktūrą šių dokumentų autentiškumo patikrinimui palengvinti.

Projekto iniciatorės EK atstovai yra minėję, kad vadinamojo žaliojo paso tikisi jau birželį, dabar jau kalbama aptakiau – šią vasarą.

Nelaukdamos europinio sertifikato savo žaliuosius pasus kuria ir atskiros šalys, tarp jų ir Lietuva. Balandžio 13-ąją Ekonomikos ir inovacijų ministerija pasiūlė galimybių pasą. "Vyriausybės nutarimu ruošiamasi įteisinti veiklas, kuriomis būtų galima pasinaudoti turint galimybių pasą. Taip pat ieškoma logistinių būdų, kaip išplėsti testavimo apimtis savivaldybėse. Tikimės, kad galimybių pasas jau galėtų veikti gegužės pradžioje", – sako ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.

Vienoje pusėje – rizika dėl diskriminacijos ir asmens duomenų apsaugos, kitoje – nauda šalių ekonomikai ir žmonių psichikos gerovei susigrąžinus ankstesnius gyvenimo malonumus. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Kurias duris atvertų?

Nei europinio, nei nacionalinio dokumento negalima vadinti nei skiepų, nei imuniteto pasu, nes jį galėtų gauti ne tik persirgusieji COVID-19 ir paskiepytieji nuo šios ligos, bet ir pasidariusieji testą.

Tačiau, pabrėžia EP narė Rasa Juknevičienė, nereikia painioti europinio ir atskirų šalių kuriamų dokumentų, nes jų tikslas skirtingas. Europinis sertifikatas skirtas išskirtinai judėjimui tarp ES valstybių sienų atkurti, kad, prisitaikant prie esamos sanitarinės situacijos, kuo greičiau galėtume grįžti prie laisvo judėjimo. Jis leistų sutrumpinti formalumus prieš skrydžius, kertant valstybių sienas. Tai aktualu ne tik kelionių pasiilgusiems žmonėms, bet ir sezoniniams darbuotojams, kurie anksčiau valstybės sienas kirsdavo kartais ir dukart per dieną.

Kažin ar daug kas pritartų, kad iš visų mokesčių mokėtojų kišenės būtų mokama už asmens, norinčio kas vakarą sėdėti bare, reguliarų testavimą.

Be kita ko, ir dabar negali nei įsėsti į lėktuvą ar kirsti valstybės sieną be testo, o atvykus gali tekti karantinuotis, nepaisant, kad esi pasiskiepijęs ar persirgęs COVID-19. Maža to, kiekviena šalis pasitvirtinusi skirtingus reikalavimus, pavyzdžiui, nuo kiek metų vaikui reikia testo. Tad pasitaiko atvejų, kai asmuo iš vienos šalies išleidžiamas, o nuskridęs į kitą – nebeįleidžiamas. Taigi, atkreipia dėmesį R.Juknevičienė, europiniu pažymėjimu siekiama suvienodinti visų ES šalių taisykles ir turinčiuosius žaliąjį pažymėjimą išvaduoti nuo prievolės karantinuotis.

Nacionalinis galimybių pasas su europiniu žaliuoju pažymėjimu nekonkuruotų ir jo nedubliuotų, aiškina ekonomikos ir inovacijų ministrės patarėjas Karolis Žemaitis. Didžioji dalis veiklų, nors ir su apribojimais, bet jau atlaisvintos, o galimybių pasas leistų, pavyzdžiui, aptarnauti jo turėtoją kavinės viduje, labiau atvertų kelią į renginius, sporto treniruotes.

K.Žemaitis aiškina, kad šis dokumentas su europiniu siejasi nebent technologine prasme: abi sistemas valdytų Registrų centras, o jau turint galimybių pasą būtų lengviau adaptuoti ir europinį žaliąjį skaitmeninį pažymėjimą.

Paso neprimins

Nors prigijo žaliojo paso pavadinimas, šie dokumentai neprimins nei įprasto paso, nei vadinamojo geltonojo vakcinų paso, kuriame žymimi privalomi skiepai vykstant į egzotines šalis.

Europinis dokumentas – skaitmeninis, jis būtų saugomas mobiliajame įrenginyje. Piliečiai taip pat galėtų prašyti ir spausdintinės versijos. Abiejose versijose būtų QR kodas, kuriame įrašyta būtina informacija, ir skaitmeninis spaudas, kad būtų užtikrintas pažymėjimo autentiškumas.

Europinis sertifikatas būtų nemokamas. Už jo išdavimą būtų atsakingos nacionalinės institucijos, pavyzdžiui, ligoninės, testavimo centrai, sveikatos priežiūros institucijos.

Pasak R.Juknevičienės, pagal šį dokumentą visi ES piliečiai turėtų būti traktuojami vienodai, sertifikatas turėtų pradėti galioti visose šalyse tuo pačiu metu.

Rasa Juknevičienė/ M. Morkevičiaus (ELTOS) nuotr.

Beje, EK bendradarbiauja su Pasaulio sveikatos organizacija, kad ES išduoti pažymėjimai būtų pripažįstami visame pasaulyje.

Išimtys trikdytų sistemą

Pasak kito europarlamentaro iš Lietuvos Petro Auštrevičiaus, žaliojo paso idėja turi ir ginčytinų aspektų.

Pavyzdžiui, pagal dabar numatytą reguliavimą ES šalys šį dokumentą galėtų pripažinti skirtingu lygiu, t.y. turės teisę šio paso turėtojams, atvykusiems iš kitos valstybės, taikyti ir karantino, ir izoliavimo, ir papildomo testo reikalavimą.

"Tokiu atveju kyla klausimas, ar tai yra žaliasis pasas, ar fikcija? Jei nebus visiško pasitikėjimo tarp ES valstybių narių, tai tebus dar vienas dokumentas, kuris neveiks kitose valstybėse", – P.Auštrevičius baiminasi, kad vis dėlto nepavyks priimti dokumento be išimties teisės valstybėms.

Tiesa, apie sprendimą netaikyti pažymėjimo turėtojams išimčių dėl testo ar karantino valstybė privalės ne tik pranešti EK ir visoms kitoms valstybėms narėms, bet šį sprendimą ir pagrįsti. Žinoma, galimi išskirtiniai atvejai priklausomai nuo epidemiologinės situacijos, tačiau klausimas, kiek šalys tokia teise naudotųsi tik išskirtiniu atveju.

Testai: mokami ar ne

Planuojama, kad europinis dokumentas galios 180 dienų nuo ligos pabaigos ar vakcinacijos. Tačiau oponentai kelia klausimą, kad dar neaišku, kiek laiko saugo skiepas, koks jų efektyvumas viruso mutacijų atveju, kiek išsilaiko imunitetas persirgus.

Dar daugiau klausimų kyla dėl testų – jų galiojimo laikas trumpas, o vos jį atlikęs žmogus užsikrėsti COVID-19 gali akimirksniu. Tad tarsi suplakami skirtingi dalykai – imuniteto turėjimas ir momentinis patvirtinimas, kad kažkurią minutę nesergi.

Tačiau taip stengiamasi bent kiek sumažinti diskriminaciją, nes juk daugelis dar nepaskiepyti ne dėl to, kad to nenori. Skiepai nuo COVID-19 – nemokami, dažnas norėtų skiepytis, bet dar nesulaukė savo eilės. Tad ar teisinga, jei žmogui pačiam reikia mokėti už testus išvykstant iš šalies, o paskui parvykstant? Ypač tokiose šalyse kaip Lietuva, kur ir testai tapo pasipinigavimo objektu.

Daugelyje net ir turtingų valstybių už juos tiek neplėšiama, kaip pas mus. Pavyzdžiui, Vilniaus oro uoste PGR testas, jei nori gauti atsakymą per 1,5–3 val., kainuoja 140 eurų, ne oro uoste – 115 eurų. Jei lauksi parą ar pusantros, gali šiek tiek sutaupyti. Tačiau testas galioja ribotą valandų skaičių, tad ilgesnės kelionės metu rizikuoti negali.

Pasak P.Auštrevičiaus, skirtingos testavimo kainos ir politika labai erzina žmones, brangūs testai juos varo į neviltį, tačiau valstybės nebūtinai pasiryžę juos daryti nemokamai. O jei nebus bendro sprendimo, sistema neveiks.

Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministerija Vyriausybei pristatė koncepciją, kad testavimas turėtų būti prieinamas ir apmokamas valstybės. Tačiau, kalbant apie nacionalinį galimybių pasą, kažin ar daug kas pritartų, kad iš visų mokesčių mokėtojų kišenės būtų mokama už asmens, norinčio kas vakarą sėdėti bare, reguliarų testavimą.

Nusipelnė ne visi?

Diskusijos kelia ir abejonių, ar tokiais dokumentais neįteisinsime diskriminavimo ir nelygių galimybių, o kartu ar nepažeisime žmogaus teisių.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Dainius Pūras pastebi: lazda turi du galus: taip buvo su ribojimais, dabar – su atlaisvinimais. Skirtingos galimybės gauti žaliąjį pasą didins dalies visuomenės diskriminaciją, sustiprins neteisybės jausmą, o tai gali padidinti įtampą, nes vieni kažkodėl nusipelnė gyventi geriau.

Pasak D.Pūro, tai ir išbandymas geopolitine prasme, nes kai kurios mažiau draugiškos europiečiams, bet pažengusios technologijų srityje valstybės seka šiuos veiksmus, tad reikia užtikrinti asmens duomenų saugumą.

"Reikia numatyti du tris ėjimus į priekį, saugiklius ir dėl diskriminacijos vengimo, ir dėl asmens duomenų apsaugos", – pabrėžia D.Pūras.

Europarlamentarė R.Juknevičienė aiškina, kad europiniame dokumente asmens duomenys bus labai minimalūs, daug dėmesio skiriama ir jų apsaugai. Be to, numatyta sąlyga, kad tokie dokumentai egzistuos tik laikinai – kol Pasaulio sveikatos organizacija paskelbs COVID-19 pandemijos pabaigą.

Jau veikia keliose šalyse

Kelios pasaulio valstybės jau turi ar planuoja įdiegti savo nacionalinius žaliuosius pasus.

Štai Izraelis, vakcinacijos proceso pasaulio lyderis, žaliąjį pasą įteisino nuo kovo. Jo turėtojai turi galimybę patekti į įvairias laisvalaikio praleidimo vietas, viešbučius, sinagogas ir kt. Už tokio dokumento suklastojimą gresia laisvės atėmimo bausmė.

Skirtingos galimybės gauti žaliąjį pasą didins dalies visuomenės diskriminaciją, sustiprins neteisybės jausmą, o tai gali padidinti įtampą.

Beje, įteisinant žaliąjį pasą, Izraelį aplenkė Bahreinas, tokį dokumentą įsivedęs jau vasarį. Šiomis dienomis šios šalys pasirašė susitarimą, kuriuo pripažįsta viena kitos žaliuosius pasus.

Danijoje balandžio pradžioje įsigaliojęs vadinamasis koronapasas suteikia galimybę lankytis kirpyklose, grožio ir tatuiruočių salonuose, vairavimo mokyklose, lauko kavinėse, kai atsidarys – ir maitinimo įstaigose uždarose patalpose, teatruose, kino teatruose, kitose kultūros ir pramogų įstaigose. Panašų dokumentą įteisinti rengiasi ir Švedija.

Prancūzija skelbė ketinanti išbandyti žaliąjį pasą kelionėms – skrydžiams į Korsiką ir Prancūzijos užjūrio teritorijas.

Nuo turizmo itin priklausomos šalys ar jų regionai jau įsileidžia paskiepytus ar persirgusius turistus be testų ir karantino, pavyzdžiui,  nuo vasario antrosios pusės žaliąjį koridorių atvėrė Portugalijos sala Madeira.

Nors verda diskusijos, ar toks atsivėrimas nesukels naujų COVID-19 protrūkių, ar bus suvaldytos rizikos dėl asmens duomenų apsaugos, ar nepaskiepytųjų ne dėl jų kaltės diskriminavimas nesukels įtampų visuomenėje, vis dėlto ant svarstyklių dedama ir bent dalinio atsidarymo nauda šalių ekonomikai, galų gale – ir dėl pandemijos smarkiai suprastėjusiai žmonių psichinei gerovei.

Tačiau šiuo metu tai būtų išrinktųjų pasas, nes, pavyzdžiui, Lietuvoje, Statistikos departamento skaičiavimais, galimai imunizuotų gyventojų dalis dar nesiekia 30 proc.