Prie 1948 m. priimtos Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos Lietuva prisijungė dar 1991-aisiais, o, tapus ES nare, jai privalomi visi kiti žmogaus teises ginantys Sąjungos dokumentai. Nuo to laiko praėjo daugiau kaip du dešimtmečiai. Ar žmogaus teisės Lietuvoje tikrai tapo realybe, ar jos kasmet įgyvendinamos vis geriau ir atsakingiau?

Vis dar trūksta žinių

Svarbiausia, ką derėtų žinoti kalbant apie žmogaus teises, yra tai, kad jos gina žmonių laisvę, gyvybę, orumą nuo valstybinės valdžios pasikėsinimų. Nors šiandien retas režimas drįsta viešai ignoruoti šias teises, tačiau tik tikrai demokratinė valdžia jas supranta kaip natūralų dalyką ir nuosekliai taiko savo praktikoje.

Jaunos demokratijos šalyse, tokiose kaip Lietuva, žmogaus teisės, apsaugančios piliečius nuo valdžios savivalės, gali būti realios tik tada, kai žmonės žino savo teises, geba jas taikyti ir yra pasirengę jomis naudotis. O ar Lietuvos gyventojai žino savo teises, ar jų teisinis išprusimas apskritai yra pakankamas?

Turint galvoje tai, kad gyvenimas kaskart reikalauja vis daugiau tokių žinių, tenka tuo labai abejoti. "Vilmorus" apklausa, atlikta 2012 m., parodė, kad kas antras žmogus mano, kad jam žinių apie žmogaus teises nepakanka. Kita vertus, faktas, kad taip mano tik 23,7 proc. moksleivių (žemiausias kritiškai vertinančių savo žinias rodiklis), verčia susimąstyti. Ar iš tiesų moksleiviai yra geriausiai informuoti šiuo klausimu? Peršasi mintis, kad žinių stygių sunkiausia pajusti tada, kai apie tai, ką dera žinoti, žinai mažiausiai.
Minėta apklausa lyg ir rodo, kad žmogaus teisių pažeidimų nėra daug. Bet ar apklaustieji žino, kokia turėtų būti padėtis tikroje teisinėje valstybėje? Be to, kaip paaiškinti faktą, kad teismais, prokuratūra, policija, Seimu pasitiki tik 15–20 proc. apklaustųjų?

Išprusę mažiau nei 1923 m.?

Nesiekiant, kad visuomenės teisinis raštingumas būtų reikiamo lygio, iš valdančiųjų pusės vis dažniau pasigirsta minčių, kad žmonės dar nesubrendo pilietinei raiškai, kad būtų pragaištinga įsileisti jų atstovus į teismus, sumažinti referendumo dalyvių ribinį skaičių, suteikti daugiau teisių nevyriausybinėms organizacijoms, leisti žmonėms aktyviau piketuoti, rengti mitingus ir t. t. Bet ar yra žinomas geresnis kelias išugdyti aktyvius piliečius, negu įtraukti juos į praktinę veiklą?

1920 m. renkant Steigiamąjį Seimą kas penktas Lietuvos gyventojas buvo neraštingas, tačiau tai nesutrukdė pirmą kartą šalies istorijoje surengti laisvus, lygius, visuotinius, demokratiškus rinkimus ir pradėti formuoti šalyje pilietinę visuomenę. Keista šiandien girdėti, kad per 23 nepriklausomybės metus Lietuvos žmonės vis dar nesubrendo.

Nusiteikę prieš NVO

Atrodo, kad siekdama gyventojų politinės ir pilietinės brandos valstybės valdžia turėtų visokeriopai skatinti piliečių asociacijų-nevyriausybinių organizacijų (NVO) plėtrą. Deja, tokių pastangų nematome. Priešingai, po daugelio metų, prisiminus, kad NVO įstatymo projektas vis dar guli stalčiuje, buvo parengtas naujasis, deja, kur kas mažiau demokratiškas jo atitikmuo. Vien tik nuostata, kad NVO tarybos nuostatus turės tvirtinti Vyriausybė, akivaizdžiai parodo, kad valstybė nori kontroliuoti ir valdyti nevyriausybines organizacijas, o tai visiškai prieštarauja demokratijos principams ir piliečių teisėms.

Didelį nerimą kelia pasikėsinimai į susirinkimų laisvę. Nors tiek Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, tiek Lietuvos Konstitucija, tiek kiti teisės aktai garantuoja piliečių teisę į taikių susirinkimų laisvę, realybėje ji siaurinama. Įvesti papildomi apribojimai (pvz., atstumas iki piketuojamo objekto), reikalaujama tokioms akcijoms gauti išankstinį savivaldybės leidimą, nors tai nėra įmanoma, jeigu mitingas arba piketas susiformuoja spontaniškai.

Policija nesidrovi sulaikyti, o teismai skirti baudas tariamiems tokių akcijų organizatoriams. Neseniai 500 litų bauda buvo nubausta viena Panevėžyje dėl mergaitės sudeginimo automobilyje įvykusio piketo dalyvė Rita Jusienė. Akivaizdu, kad reikia ne tik demokratizuoti susirinkimų įstatymą, bet ir užtikrinti, kad jis būtų įgyvendintas. Be abejo, kaip ir visų kitų.

Piliečių teisę pareikšti savo poziciją riboja politinių partijų, visų pirma tradicinių, įsigalėjimas. Nors partijose tėra apie 5 proc. mūsų šalies gyventojų, o iš kai kurių jų yra telikusi tik iškaba, tačiau NVO, kad ir kiek populiarios būtų, valstybėje yra podukros vietoje. Ne paslaptis, kad partijos, visų pirma jų elitas, seniai pavirto interesų grupėmis, ginančiomis savo privilegijuotą padėtį ir gaunamas valstybės dotacijas. Jos stengiasi išvengti NVO konkurencijos bet kokio lygio rinkimuose.

Kovoja ir Temidė

Įgyvendinant žmogaus teises ypatingas vaidmuo tenka teismų sistemai. Paradoksalu, bet nepriklausomybės metais teisininkų bendruomenė palaipsniui tapo vis labiau uždara ir vis labiau privilegijuota. 1995 m. panaikinus tarėjų instituciją, visuomenė nebeturi galimybių teisminės valdžios kontroliuoti, o pastaroji nelinkusi teikti informacijos ir tuo labiau atsiskaityti piliečiams.
Teismų savivalda, šeimų dinastijos, sovietinės tradicijos, klano įpročiai ir galimybė finansiškai daryti įtaką mantijomis pasidabinusiems valdžios atstovams nusmukdė piliečių pasitikėjimą šia institucija iki neregėto lygio. Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija bei kitos NVO daug metų siekia atkurti visuomenės atstovų (tarėjų) instituciją teismuose. Deja, iki šiol to padaryti nepavyko. Motyvas vis tas pats – "visuomenės nesubrendimas".

Žmogaus teisių ignoravimo pavydžiu tapo visiems žinomi Garliavos įvykiai. Nepaisant akivaizdaus fakto, kad prieš vaiką, jo gimines, globėjus ir stebėtojus, nesant būtinybei, buvo panaudota neadekvati jėga, smurto užsakytojai ir vykdytojai nėra tinkamai įvertinti ar bent sugėdinti, priešingai, represijos ir toliau taikomos nukentėjusiesiems.

Teisinio nihilizmo pavyzdį pademonstravo ne tik pareigūnai, bet ir Seimo narių dauguma, kiti valdžios atstovai bei teisėjai, šiuo metu štampuojantys nuosprendžius (kol kas administracinių baudų forma) keturioms dešimtims psichologiškai ir fiziškai traumuotų Garliavos šturmo liudytojų.

Tad nedera stebėtis, kad vis dažniau teismo procesai vyksta "rašytinio proceso būdu" (uždari nuo visuomenės), kad ikiteisminio tyrimo medžiaga tampa pernelyg įslaptinta vieniems ir prieinama kitiems proceso dalyviams, kad dalis teisiamųjų negali naudotis proceso metu daromais garso įrašais ir kt.

Įvertinus esamą situaciją, peršasi išvada, kad kalbėti apie normalią teisinę valstybę pas mus akivaizdžiai dar per anksti. Dar daugiau – kai kurios tendencijos rodo negerus pokyčius, nutolstama nuo šiuolaikinio europinio žmogaus teisių lygio.