Turi būti su iš ausų dygstančiomis kojomis, krūtine atidarinėti duris, būti papūstomis lūpomis, turėti pinigų ir šnekėti nesąmones kaip Oksana Pikul. Tokiu žiniasklaidos kuriamu ir vaikams įteigiamu pasaulio vaizdu stebisi Vilniaus „Ryto“ vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Lukošiūtė. DELFI interviu su per 30 metų mokytojaujančia N. Lukošiūte – apie patyčias mokykloje, tėvų skundus ir emigracijai ruošiamus vaikus.
– Kiek metų mokytojaujate?
– 31-erius. Visą šį laiką mokau lietuvių kalbos. 13 metų dirbau žurnalistinį darbą radijuje, tačiau visą laiką buvau mokykloje – negalėjau leisti palikti mokyklos, nes man čia labai gera.
– Kaip prisimenate darbo pradžią?
– Man buvo gerai, nes šioje mokykloje atlikau praktiką, po jos direktorius pasiūlė ateiti dirbti. Be abejo, buvo labai baisu – prisimenu pirmąjį tėvų susirinkimą – jį sapnavau savaitę, jei ne daugiau.
Prieš mane sėdėjo gerokai vyresni žmonės, o prieš juos atsistojusi fifa turi mokyti tėvus, kaip auklėti vaikus. Tai buvo baisu. Tačiau viskas baigėsi gerai. Įdomu tai, kad jau mokau pirmosios auklėtinių laidos vaikus.
– Ar nepriekaištaujate vaikams, kad „tėvelis ar mamytė mokėjo geriau“?
– Ne, nes neįmanoma vaikų palyginti. Jie visi skirtingi. Kaip gali lyginti senstelėjusį žilagalvį tėvelį ir jauną vaiką.
– Ar nebuvo baimės, kad nesusitvarkysit, vaikai neklausys?
– Klausys. Jeigu būsi jiems įdomus, jie tavęs klausys. Šįmet gavau vieną baisiai sunkią paauglių klasę, praėjo mėnuo ir jau pusė klasės manęs klauso. Dar yra arogantiškų, kurie neklauso, vaiposi. Bet praeis laikas ir susitvarkysiu.
Vaikai yra mes, tik mažesni už mus. Su jais reikia elgtis normaliai, gerbti jų amžių. Juos reikia mylėti, pirmiausia žiūrėti kaip į žmogų ir save prisiminti mokykloje. Aš save prisimenu mokykloje ir pagalvoju, kad dabartiniai vaikai dar geri.
– O kokia jūs mokykloje buvote?
– Pašėlusi. Į akis nešokdavau, bet netyčia įkliūdavau į istorijas. Pirmą drausmės dvejetą gavau pirmoje klasėje už tai, kad draugei pamokos metu pūčiau į ausį.
– Dabar pažymio už drausmę nebėra. Ar už jį pasisakytumėte?
– Dabar drausmės pažymio, gaila, nėra, bet turime elektroninį dienyną ir jame galime rašyti pastabas. Tačiau dalis tėvų dienyno neatsiverčia. Jie paprastai pusmečio pabaigoje griebiasi už galvos ir būna: „Kodėl jūs man nesakėte?“. Tada kyla klausimas, kodėl jie nepasižiūrėjo.
Yra tėvų, kurie pažymius seka, vaikais rūpinasi. Ir yra tų, kurie duoda vaikui pinigų ir mano, kad taip atžala rūpinasi – vaikas visada visko turi: kompiuterį, telefoną. Tada ir sako vaikas, kad mano telefonas iškasena, o jo – „krūtas“ išmanusis. Prašiau paaiškinti, kuo jis skiriasi nuo mano neišmanaus, o jis atsakė, kad mano „seniena“.
– Neseniai viena mokytoja pasakojo sulaukusi abituriento motinos skundo, kad ši rengiasi per daug seksualiai – dėl to jos sūnus esą negali susikaupti ir praleidžia pamokas. Kokių tėvų priekaištų sulaukiate Jūs?
– Štai antradienį surinkau rašinius, sėdėjau, ištaisiau per vakarą ir suvedžiau pažymius į dienyną. Gaunu vienos mamos laiškelį: „tai už ką gi mano vaikas gavo ketvertą?“. Man sukirbėjo paprasta mintis: ar tu savo vaiko paklausei?
Neseniai vienas tėvelis apkaltino, kad jo vaiko nemyliu ir rašau prastus pažymius. Jis žinąs to priežastį: pasirodo, tėvelis su manimi mokėsi vienoje klasėje ir su manimi nesugyveno. Dėl to aš dabar savo bendraklasio vaikui keršiju. Tai pasidarė įdomu, dėl to klasėje vaiko paklausiau, kiek tėveliui metų. Jam 40, o man – 52-eji, taigi su juo mokytis venoje klasėje negalėjau. Bet jis atėjo ne pas mane, o pas klasės auklėtoją ir liepė išsiaiškinti.
Tėvai dažnai neateina į mokyklą paklausti – iškart eina su skundais. Bet čia gyvenimo smulkmenos, visur taip yra.
– Ar į mokyklą žiūrima kaip į paslaugų teikėją?
– Mokykla – viešųjų paslaugų teikėjas. Mums tėvai tai tiesiai pasako.
– Tačiau galbūt šiuolaikinė mokykla tokia ir turi būti?
– Man mokiniai 49-erių metų gimtadienio proga – buvau perspėjusi, kad 50-mečio nešvęsiu nė už ką – pastatė miuziklą „Mulen Ružas“. Patys, be jokio kito mokytojo pagalbos. Tai apie ką mes šnekame?
Negalima sakyti, kad mokykla vien tik pinigai. Be abejo, yra tokių. Ateina vaikas ir sako: „mokytoja, aš su tokia mašina kaip jūsų nevažiuočiau, mes tai turime džipą“. Aš atsakau, kad irgi turiu džipą, tik aš maža, ir mano džipas mažesnis.
Tai atsinešama iš šeimos, priklauso nuo žmogaus. Pamenu, turėjau kolegę, kuri sakydavo, kad nuo vaikų vemti verčia. Kaip tada galima dirbti mokykloje?
Jūs esate žurnalistas. Kiek bus tokių žurnalistų, kuriuos prisimins dešimtmečius? Nedaug. O mokytoją prisimins. Vaikams sakau – mane mylėkite arba keikite, tik nebūkite abejingi. Kai kuriuose mokiniuose matau save. Be galo gera, kai einu teatre su savo lazda ir matau per minią kažką atlekiantį prie tavęs. Tai prasmingas darbas – manęs nepamiršo.
Taip, pinigai maži. Mokiniai pasakoja, kaip su tėveliais buvo Egipte. O aš sakau, kad nebuvau, nes nepakenčiu karščio ir geriausiu atveju važiuočiau į Norvegijos Šiaurę. Prisižaidžiau – mano viena buvusi mokinė gyvena Norvegijoje ir kviečia atvažiuoti.
Girdžiu replikų, kad mokytojams tįsia gėles – nė vienas mokytojas jų neprašo. Tai kažkokia padėka už darbą.
Štai su mokiniais kiekvienais metais dalyvaujame rudens lygiadienio šventėje. Per Vėlines dalyvaujame akcijoje „Uždekit žvakutę ant užmiršto kapo“. Patikėkit manimi – nė vieno vaiko už sprando netįsiu. Ir kai vaikams pasiūliau nueiti į Nacionalinę filharmoniją, pirmąkart iš didelės klasės atėjo penki. Kažkas sakytų, kad tai padlaižiai. Bet vienas jų toks, kuris sienomis vaikšto daugiau negu grindimis. Jis išeina iš koncerto ir sako: „auklėtoja, man kažkas kaip suspaudė širdį, tai iki pat pabaigos neatleido“. Ir nuo to laiko jis visą laiką eidavo į koncertus. Vėliau jau tekdavo pirkti ne 5, o 10-20 bilietų. Viena muzikos mokytoja klausė, kaip juos sugebu priversti. Aš neverčiu – aš jiems pasiūlau. Štai į teatrą pasiūlau – eina tikrai ne visi. Yra tokių, kurie mokyklą baigia į teatrą nenuėję.
– Kaip per 30 metų pasikeitė mokiniai?
– Jie vaikšto su nebe tokiomis baisiomis pilkomis uniformomis, nors dabartinės irgi ne ką geresnės. Jie drąsesni, daugiau matę, kai kurie įžūlesni, labai gerai žino savo teises, bet ne pareigas. Bet iš esmės vaikai nesikeičia – lygiai taip pat geri.
Niekada sąsiuvinių pačiai netenka nešti iki automobilio. Kažkas pasisiūlo ir nuneša. Ir kai dėl vaikščiojimo sutrikimų turėjau pasiimti lazdą, bijojau tik mokytojų – kartais skaudžių dalykų išgirstu tik iš mokytojų. Kad reikėtų sėdėti namie, kodėl būdama luoša einu į darbą – gulėk ant sofos ir lauk, kada mirtis ateis. Niekada iš vaikų to nesu išgirdusi. Vaikai jautrūs ir viską supranta.
– Kaip per 30 metų keitėsi mokinių stilius?
– Mačiau visko. Buvo ilgi plaukai – kirpome, nes to nebuvo galima. Buvo vaikai pliki – nors imk ir priklijuok prie galvos plaukus. Atsirado žali, mėlyni plaukai – imkim perdažykim. Atsirado ilgi sijonai, trumpi sijonai.
Aš visiems sakau: ponai, čia tik forma, o forma pasikeis – svarbu, kad turinys būtų. Vaikas užaugs ir pats juoksis iš savo suplėšytų ir žiogeliu susagstytų džinsų. Nors, tiesa, jie turbūt nebe madoje. Visa tai praeis.
– Tačiau pastebima, kad prastėja jų raštingumas, naujoji karta daugiau laiko praleidžia, tarkime, „Fecebook“ nei skaitydama knygas. Ar pastebite silpnėjantį raštingumą?
– Taip, tai tiesa, jie juodai neraštingi. Mano laikais nebuvo įsivaizduojama, kad neperskaitysi kūrinio. Pamenu, mokiausi Vilniaus Salomėjos Neries mokykloje: užsienio literatūrai turi perskaityti kūrinį, tačiau mokykloje tik viena knyga. Pasiskirstydavome, kas nuo kokios valandos kūrinį skaito.
Ir būdavo, kad 24 autobusu važiuoji ir skubi skaityti, nes tuoj reikės atiduoti knygą kitam. Dabar mūsų leidyklos, kurias mielai supleškinčiau, leidžia knygas perpasakodamos kūrinius – adaptuotą literatūros klasiką. Kai kuriems leidėjams atrodo, kad literatūros kūrinys – tik siužetas. Vaikas, aišku, eis lengviausiu keliu ir griebs siužetą.
Daug ką mokykloje keisčiau. Dabar mums svarbiausia anglų kalba – mes auginame potencialius žuvų darinėtojus Norvegijai, senelių prižiūrėtojus Amerikai, pomidorų skynėjus Ispanijai, kurie turės žymiai daugiau pinigų negu mokytojas. Tai liūdna.
– Daug diskutuojama apie mokytojo orumą, pagarbą mokytojui. Koks Jūsų požiūris šiuo klausimu?
– Nuo žmogaus priklauso. Ar jūs visus gerbiate? Yra žmonės, kuriuos didesnė dalis gerbs, ir tie, kurių ne. Ir mokykloje tas pats.
Yra kolegų, kurie visą laiką verkia, kuriems viskas blogai. Dažniausiai tie, kuriems, ko gero, geriau gyventi. Jiems gerai, kai blogai – tada kažkas pagailės. Žinojau seniai, kad anksčiau ar vėliau teks įsitaisyti lazdą – bet man nereikia gailesčio, iš pradžių netgi pasimesdavau, kai vaikai puldavo padėti.
– Viena didžiausių šiandieninės mokyklos problemų įvardijama patyčios. Ar tikrai jos taip paplitusios?
– Vaikai šaiposi. Priklauso ir nuo to, koks mokytojas šalia. Būna, kad mano žemaitiškas charakteris išsilieja per ausis – prie manęs niekada nedrįskite tyčiotis.
– Tačiau ar patyčių nebuvo prieš 30 metų?
– Nebuvo. Visuomenėje to irgi nebuvo. Vaikai – mūsų visuomenės produktas, patikėkite manimi. Mokiausi Salomėjos Neries mokykloje – tais laikais ten mokėsi aukštuomenės grietinėlė, jie visko turėjo daugiau už mane. Aš buvau darbininkų vaikas, tačiau niekada nebuvau atskirta nuo klasės. Taip, vaikščiojau negražiais batais, mano nešiojami sijonai buvo sesers gerokai apdėvėti, bet niekada dėl to nesulaukiau replikų.
Dabar mūsų spauda, televizija, ką rodo: turi būti su iš ausų dygstančiomis kojomis, krūtine atidarinėti duris, lūpos turi būti papūstos, turi turėti pinigų, kaip Oksana Pikul šnekėti nesąmones, o visi turi žiaukčioti iš gražumo.
Vaikas ir susidaro tokį pasaulio vaizdą, jiems atrodo, kad pasaulis tik toks turi būti. Ar televizijoje nesityčiojama iš kitaip atrodančių ir kitaip mąstančių žmonių? O spauda nesityčioja? Arba būna straipsnių su užuojautos gaidele, kurie skamba kaip pasityčiojimas iš žmogaus.
Vaikai yra visuomenės produktas, iš esmės vaikai lygiai tokie pat, tik atspindi mūsų nelabai gražią visuomenę.
– Ar mokytojo profesija jums atrodo gerbiama? Anksčiau ji laikyta prestižine, o dabar mokytojauti nebesiveržiama.
– Dažnai mokiniai sako „Jūs, vargšai, mažą atlyginimą gaunate“. Iš karto einama prie finansinės pusės – jūs vargšai, nes gaunate mažus atlyginimus. Ir dėl to žiūrima su užuojauta.
– Bet ar dėl to kalti ne patys mokytojai, atlyginimų klausimą nuolat keliantys mitinguose ir streikuodami? Kita vertus, palyginus su vidutiniu lietuvio gaunamu atlyginimu, mokytojų algos toli gražu ne mažiausios.
– Žiūrint su kuo lyginsi. Mokytojas labai dažnai sponsoriauja mokyklai. Pieštukai, tušinukai – mano pirkti. Spausdintuvas už mano pinigus pirktas, gėlės, trąšos joms – už mano pinigus pirktos. Jeigu nori, kad gerai išvalytų kabinetą, nusiperki ir valytojai duodi specialių priemonių. Jeigu eini į teatrą, vaikų vienų negali paleisti – vadinasi, perki bilietą. Taip mes sponsoriaujame mokyklai ir niekas apie šitą nepagalvoja.
Mano darbo valandos irgi keistai skaičiuojamos. Jeigu einu į spektaklį su vaikais, man užskaitoma pusantros valandos, maksimaliai dvi. O vaikus reikia nusivežti ir parvežti. Apie tai niekas negalvoja. Štai organizuoju Maironio minėjimą. Apie jį pradėjau galvoti nuo rugsėjo 1-os, turiu gal 50-tą scenarijaus variantą, su vaikais reikia repetuoti. Pasikviečiau vieną garsų dainininką, dažnai organizavimo klausimais reikia skambinti telefonu. Žinote, kiek už šį minėjimą bus užskaityta? Viena valanda, nes tiek laiko truks minėjimas. Ponai mieli, gal atsitokėkime?
– Sunkmetis palietė ne vieną šalies gyventoją. Ar visi mokiniai išgali įsigyti pratybas, nueiti į teatrą?
– Dėl to praėjusiais metais pratybas specialiai liepiau pirkti pavasarį – tada tėvams lengviau, Pratybos gana brangiai kainuoja, o vadovėlius leidžia ir naujus rašo iškart su pratybų priedu.
Jei mama originali, ji iš gudrių parduotuvių už litą vaikams priperka tokių gražių drabužių, kad viskas tvarkoje. O kai kurie neturi. Įvedė uniformas, bet pažiūrėkite, kiek jos kainuoja.
Kai kviečiu eiti į teatrą, sako, kad eis visi. Bet kitą dieną jau lieka pusė – dalis vaikų neina, nes neturi pinigų. Teatrai jokių nuolaidų vaikams nedaro, ir į juos nusivesti sunku. Tada ir atsiranda pomėgius vaikščioti į „Akropolį“ ar „Ozą“ – čia galima pamatyti slampinėjančius vaikus.
Paskui manęs mokiniai klausia, ar „Oze“ buvau. Nebuvau. Jie nustemba, kad nebuvau ir „Panoramoje“ ar dar kažkur. Taip jiems atrodau kaip neandertalietis.
Man gaila vaikų, kurie tikrai talentingi, bet negali lankyti būrelių – mokykloje būreliai nemokami, tačiau bet kur kitur kainuoja.
– Ar švenčiate Mokytojo dieną ir kas Jums yra ši diena?
– Man daug ką reiškia. Labai gerai prisimenu vieną Mokytojo dieną. Tada dar neturėjau automobilio, ėjau su didžiausia puokšte gėlių, nespėjau į troleibusą. Troleibusas sustojo gerokai pravažiavęs stotelę, atidarė duris ir vairuotojas pasakė „mokytoja, užeikit“. Neįsivaizduojate, kaip buvo gera.
Štai kabinete kabo mokinių piešti paveikslai. Vienas aštuntokas anądien kreipėsi „mama“ ir net pats nuo to susigūžė. Taigi net mokiniams daraisi mama.
Naujausi komentarai