Prieš du šimtus metų Niujorko tekstilės importuotojui Benjaminui Marshallui pirmajam šovė į galvą mintis organizuoti reguliarų krovinių gabenimą laivais per Atlantą.

Iki tol tarp Europos ir Amerikos kursuojančių laivų išplaukimo laikas buvo nenuspėjamas. Laivas išplaukdavo tik tada, kai būdavo iki viršaus užpildomi jo triumai. Tekdavo laukti savaitę ar dvi, kol laivo kapitonas, kuris neretai būdavo ir laivo savininkas, surinkdavo pakankamą kiekį krovinių, skirtų gabenimui per Atlantą.

Tokia padėtis netenkino nei gamintojų, nei prekybininkų. Krovinių siuntėjai buvo pasirengę mokėti už paslaugą ir brangiau, jei tik prekės bus pristatomos tam tikru laiku. Laivų savininkai abejojo, ar atsipirks tokia tvarka. Juk neretai tektų išplaukti pilnai nepasikrovus. B.Marshallas bei keturi jo partneriai nutarė surizikuoti ir 1817 metais įkūrė pirmąją pasaulyje laivybos liniją, kuri buvo pasirengusi siųsti laivus per Atlantą pagal pastovų grafiką.

Jau po metų nauja laivybos kompanija, pasivadinusi „Black Ball Line“ („Juodojo kamuolio linija“), turėjo keturis burlaivius, kurie du kartus per mėnesį išplaukdavo iš Niujorko ir Liverpulio. Iškėlę kompanijos vėliavą, kurioje pavaizduotas juodas kamuolys raudoname fone, jie palikdavo uostą nustatytą dieną, nepaisant to, kad laivas ir nepilnai pakrautas. Plaukdami rytų kryptimi, laivai paskirties uostą pasiekdavo vidutiniškai per 25 paras, o plaukdami į vakarus – per 43 paras.

Rizika pasiteisino, todėl kompanija įsigijo daugiau ir didesnių laivų. „Black Ball Line“ buvo ne tik pirmoji, bet ir ilgą laiką garsiausia paketbotų (angl. packet-boat – pašto ir keleivių laivas) linija. Ji sėkmingai gyvavo daugiau kaip 60 metų, kol transatlantinėse linijose neįsigalėjo garlaiviai.

„Juodojo kamuolio linijos“ burlaiviuose dirbę jūreiviai sukūrė keletą jūreiviškų dainų (sea shanty), kurios išliko iki mūsų dienų ir skamba šanti chorų koncertuose.