Visad trokštame išvysti svečių grožybes. Bet ar viską esame aplankę savame mieste? Ar žinote, kad dešiniajame Vilnios krante stūkso net šešios kalvos? Ar sugebėtumėte atsakyti, kodėl Trijų Kryžių, Stalo ar Bekešo kalnai vadinami būtent taip?

Piliavietė ir piliakalnis

Rugsėjo 27-oji yra Pasaulinė turizmo diena. Ta proga vilniečiams buvo suteikta puiki galimybė dalyvauti keliose ekskursijose ir geriau susipažinti su miesto, kurio savitumą lėmė jo reljefas, istorija. Vilnius kūrėsi Neries ir Vilnios upių santakoje dviejų ledynmečių suformuotame kalvotame moreniniame kraštovaizdyje, kurį skyrė įsigraužusi Neris. Čia, tarsi amfiteatre, augo ir plėtėsi Lietuvos sostinė.

Viena šios dienos ekskursijų leido pasivaikščioti po Vilniaus kalvas ir daugiau sužinoti ar šį tą prisiminti apie pilis.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorija sutampa su dviejų valstybės saugomų archeologijos vertybių ribomis. Viena jų – Vilniaus piliavietė su Aukštutinės ir Žemutinės pilių istorinėmis teritorijomis. Tai Gedimino kalnas, ant kurio tebestovi vakarinis Aukštutinės pilies bokštas, visų vadinamas Gedimino pilimi. Kalno pašonėje stūkso didinga šventovė – Arkikatedra bazilika. Greta jos išdygo XVI a. menantys Valdovų rūmai. Žvelgiant šiauriau matyti Naujasis ir Senasis arsenalai – Lietuvos nacionalinis ir Taikomosios dailės muziejai.

Antrasis – kitame, dešiniajame, Vilnios krante esantis Trijų Kryžių piliakalnis su visais papiliais. Ten kiurkso Bekešo, Stalo, Altanos, Gedimino Kapo, Piliakalnio kalnai. Bet pradėkime nuo pradžių pradžios, nuo to, kaip atsirado pats Vilnius.

Pirmieji pėdsakai – II tūkst. pr. Kr.

Tikriausiai daugelis dar pamenate legendą, kaip išvykęs medžioti, pailsęs ir prigulęs Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas susapnavo ant kalvos staugiantį geležinį vilką. Vėliau žynys Lizdeika sapną išaiškinęs – geležinis vilkas ant kalvos reiškia, kad kunigaikštis čia pastatys miestą, o vilko staugimas – kad garsas apie jį sklis po visą pasaulį.

„Kiek tiesos slypi legendoje, sunku pasakyti. Gediminas ėmėsi ant kalno statyti pilį, tačiau tai įvyko tik XIII a. Pagal archeologinių kasinėjimų medžiagą vadinamoji Gedimino pilis jau buvo apgyventa II tūkst. prieš Kr. Pirmieji radiniai byloja apie jau tada ten buvusią žmonių bendruomenę. Visi mažesnieji Lietuvos piliakalniai buvo apgyventi I–II a. pr. Kr., didesni – vėliau“, – apie tai, kad pirmieji žmonių pėdsakai ant Gedimino kalno siekia laikotarpį prieš Kristaus gimimą, pasakojo ekskursijos vadovas, archeologas, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos Rezervato priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas Stanislovas Patkauskas.

Tiesa, Gedimino kalnas dabar atrodo šiek tiek kitaip nei prieš keletą metų – ant jo neliko daugiau kaip dviejų trečdalių medžių. Nutarimas šalinti medžius buvo priimtas specialiai sudarytos komisijos, siekiant išsaugoti piliakalnio šlaitus, tai pat grąžinti tikrąjį piliakalnio vaizdą, išryškinti jo ir ant jo stovinčių istorinių statinių vertę. Kaip anksčiau dienraščiui yra sakiusi architektė Asta Meškauskienė, piliakalniai turėjo gynybinę paskirtį ir niekad nebuvo apaugę medžiais.

Nukryžiuoti pranciškonai

Nusileidus nuo Pilies kalno yra du keliai pasiekti dešiniajame Vilnios krante plytintį gamtinį erozinės kilmės kalvyną: sukti dešiniau link tiltelio per Vilnią arba kairiau – K.Škirpos alėja. Beje, XVII–XVIII a. šis kalvynas vadintas Plikuoju, XX a. pr. – Altarija, o po Antrojo pasaulinio karo imtas vadinti Kalnų parku. Beje, Vilnios vaga tarp Gedimino ir Trijų Kryžių kalnų buvo iškasta tik XIV a., kai, pasak ekskursijos vadovo, labai puldinėjo kryžiuočiai ir iškilo didžiulė grėsmė. Mėginant sustiprinti gynybines pozicijas ir buvo dirbtinai iškasta ši upės vaga.

Taigi iš K.Škirpos alėjos įsukus į T.Kosčiuškos gatvę, perėjus tiltelį, posūkis į dešinę – į miestiečių mėgstamą gamtos prieglobstį. Užlipus į kalną pirmiausia pasiekiamas visiems puikiai pažįstamas gamtinės kilmės Dainų slėnis. Čia vyksta tradiciniai miesto renginiai, garsioji Dainų šventė. Priėjus slėnį dešiniau esantis takas veda prie Trijų Kryžių kalno. Nuo aukščiausio senamiesčio reljefo taško (165 m virš jūros lygio), kur stovi baltas Trijų kryžių paminklas, atsiveria įspūdinga sostinės panorama.

Kaip pasakojo Rezervato priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas S.Patkauskas, Lietuvą pirmiausia mėginta apkrikštyti dar Mindaugo laikais. Tada buvo pastatyta ir pirmoji bažnyčia. Vėliau pagonys ją sudegino. „Po Mindaugo mirties pranciškonai į baltų kraštus vis siųsdavo savo emisarus krikščioniškajai religijai plėsti. Kiek iš tiesų pranciškonų čia atkeliavę padėjo galvas (pagonys juos nukryžiavo), neaišku – skaičius pateikiamas nevienodas. Legenda pasakoja, kad pranciškonai ant šios kalvos buvo nukryžiuoti ir prikalti prie trijų kryžių, kurie vėliau buvo nustumti į Vilnią“, – pasakojo ekskursijos gidas.

Jiems pagerbti šioje aukščiausioje piliakalnio vietoje ilgai buvo statomi trys kryžiai. Mediniai kryžiai statyti iki 1916 m. Tada architektas Antanas Vivulskis suprojektavo Trijų kryžių paminklą. Po karo, 1950-aisiais, per vieną naktį sovietinės valdžios nurodymu jie buvo susprogdinti ir užkasti. Vėliau buvo atlikti kasinėjimai, atrastas senasis paminklas. 1989 m. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ir Lietuvos kultūros fondo iniciatyva jis buvo atstatytas, o autentiškų kryžių liekanos dar ir dabar tebeguli ant kalno – dešinėje pusėje nusileidus nuo paminklo.

Gyvenvietę sudegino Vytautas?

S.Patkausko teigimu, XIV–XV a. rašytiniai šaltiniai ir archeologų radiniai, taip pat istoriniai tyrimai byloja, kad ant Trijų Kryžių kalno stovėjo medinė Kreivoji pilis, kurią 1390 m. sudegino kryžiuočiai ir ji nebebuvo atstatyta. „Žemės paviršiuje nieko nėra. Tik archeologiniai kasinėjimai parodė vietas, kuriose buvo ir gynybinės medinės sienos pėdsakai, ir statiniai“, – pasakojo archeologas. Jis pridūrė, kad nors sunku pasakyti, kiek iš tiesų prie pilies sudeginimo prisidėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, jis yra įvardijamas kaip vienas jos puolėjų, nes tuo metu diplomatiniais tikslais esą buvo pabėgęs pas kryžiuočius.

Pasak ekskursijos vadovo, 1390 m. buvo sudeginta ne tik Kreivoji pilis, bet ir prie jos buvęs priemiestis. Kasinėjimai rodo, kad Dainų slėnio, Stalo ir Bekešo kalnų teritorijoje apie XIV a. vidurį būta medinių pastatų, po truputį čia jau plėtėsi miestas. Kryžiuočiams viską sudeginus, niekas ten nebebuvo atstatyta, tad miestas ėmė kurtis kitapus Vilnios.

Pavadino vengrų didiko garbei

Priešingoje Trijų Kryžių kalnui pusėje stūkso Stalo kalnas. Ekskursijos vadovo teigimu, jis turi pačią didžiausią aikštelę – 160 × 110 m. Stalo kalnu vadinamas todėl, kad padarytas plokščias. „Natūraliai jis buvo visai kitoks. Kai kurios jo vietos buvo gerokai aukštesnės. 1956 m. buldozeriu kalnas buvo išlygintas. Šioje vietoje plėtėsi miestas. Statinių buvo ir žemutinėje dalyje, ir ant šio kalno. Miestas lyg ir buvo linkęs vystytis šia kryptimi, tik paskui, kai buvo sudeginta Kreivoji pilis, gyvenvietė, viskas metėsi į priešingą pusę“, – pasakojo archeologas.

Jo teigimu, kažkada nuo Stalo kalno kildavo oro balionai, čia buvo šaudomi fejerverkai. Aplink aikštelę išvažinėtas ruožas – tai Krašto apsaugo ministerijos vykdomų pratybų pėdsakai. Be viso to, ant kalno visada sutiksi gamtoje norinčių pabūti miestiečių, o pakrūmėse – taurelės nevengiančių asmenų. Tačiau rezervato direkcija bendradarbiauja su policija, pareigūnai čia kartą per savaitę rengia reidus ir gaudo išgėrusius.

Nulipus tuo pačiu takeliu ir pasukus kairėn pasiekiamas Bekešo kalnas. Kadaise jis buvo didelis, tačiau metams bėgant nuošliaužos jį sumažino. Kalnas taip vadinamas, nes 1580 m. ant jo buvo palaidotas Lenkijos ir Lietuvos valstybės karo vadas, pasižymėjęs kare su Livonija, vengrų didikas Kasparas Bekešas. Arijonų tikėjimo karvedžiui Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras pastatė paminklą – aštuoniakampį beveik 20 m aukščio bokštą, bet jis XIX a., kalną paplovus upės vandeniui, nugarmėjo į Vilnią. Vengrų draugijos Lietuvoje iniciatyva K.Bekešo garbei prieš keletą metų buvo pastatytas paminklas kalno apačioje.

Gedimino palaikų – nė kvapo

Nuo Bekešo kalno nusileidus iki Vilnios, kur stovi minėtas paminklas, kitoje pusėje stačiais laiptais galima pakilti iki Altanos kalno. S.Patkauskas pasakojo, kad XX a. pradžioje viena Užupio gyventoja lenkė, greičiausiai buvusi to žemės sklypo savininkė, ant kalno pasistatė betoninį aštuoniakampį statinį, o ant jo viršaus sukonstravo medinį antstatą ir įsirengė oranžeriją. Augino ji ten retus iš pietų atsivežtus augalus, gėles. Vėliau tą oranžeriją padegė, liko tik jos betoninė dalis, kuri šiandien yra apleista ir tapo jaunimo pasibuvimo vieta.

Keliaujant nuo Altanos Gedimino kapo kalno link, kairėje pusėje matyti Didžioji griova. Archeologo teigimu, pavasarį, kai būna perėjimo laikas, čia galima išvysti daugybę genių, taip pat gausu ir kitokių paukštelių. „Mano supratimu, ši vieta turėtų išlikti nepaliesta, tokia, kokia yra. Čia pats miesto centras, tačiau tvyro tokia ramybė, peri paukščiai“, – kalbėjo ekskursijos vadovas.

Gedimino kapo kalnas neturi jokio ryšio su didžiuoju kunigaikščiu. Čia tikrai nėra jo palaikų. „Jis žuvo prie Veliuonos, rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad jis palaidotas ant Veliuonos piliakalnio. Taigi kalnas tiesiog taip romantiškai vadinamas“, – sakė archeologas. Ant kalno pastatytas aukuras, kuris, pasak S.Patkausko, yra šių dienų. Čia su savo kompanija, pasidabinusia tautiniais drabužiais, renkasi Lietuvos Romuvos bendrijos krivis Jonas Trinkūnas: jie dainuoja dainas, kūrena ugnį.