Justinui Marcinkevičiui pompastiško pristatymo nereikia. Poeto vardas ir pavardė jau seniai tapo titulu, įsitikinęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Lietuvos mokslų akademijos didžioji konferencijų salė antradienio vakarą buvo sausakimša. Kolegos, rašto ir mokslo žmonės bei šalies politikai susirinko paminėti Just.Marcinkevičiaus 80-ojo jubiliejaus. "Prie rugių ir prie ugnies" - kaip norėjo pats poetas.
„Mano kūryba aprėpia daugiau nei įmanoma perskaityti per vakarą“, - atsiduso Just.Marcinkevičius ir ėmė deklamuoti savo eilėraščius. Raiškiai. Iš širdies. Įtaigiai. Po kiekvieno poeto atokvėpio sekė plojimai.
„Man malonu, kad plojate, tačiau gal galėtumėte paskui daugiau paploti“, - kukliai, su šypsena veide paprašė Just.Marcinkevičius.
Kuriuos eilėraščius deklamuoti, jis rinkosi itin kruopščiai – vadovaudamasis širdies balsu. Apskritai poetas kritiškas savo kūrybai.
„Kartą sirgdamas, turėdamas laiko suskaičiavau, kiek per gyvenimą esu parašęs eilėraščių. Apie 1,5 tūkst. Žinau – per daug. Reikėjo labiau branginti žodį. Atrinkau geriausius, o tiems, kurie atliko – jau turbūt amžiną atilsį“, - kalbėjo Just.Marcinkevičius. Po minutėlės pridėjo, kad yra parašęs ir poetinių dramų, ir kūrinių vaikams.
„Grybų karas“ – populiariausias mano kūrinys“, - šypsojosi poetas.
Jubiliejiniame vakare, draugų, bičiulių ir artimųjų draugėje, jis nevengė pažvelgti į savo vidų. „Esu agrarinės kultūros augintinis. Ta kultūra sugulė mano jausmuose ir mintyse kaip labai reikšmingas klodas. Nuolat išnyra eilėraščiuose vienas kitas motyvas: žemė, žmonės, jų lauko darbai. Gailiuosi, kad pats žemės darbus per anksti apleidau“, - atsiduso Just.Marcinkevičius.
V.Sventickas atkreipė dėmesį, kad poeto kūryba – tai nelaisvos visuomenės laisvė. „Just.Marcinkevičius turi Dievo dovaną kalbėti žmonių laukiamus dalykus“, - sakė V.Sventickas.
Literatūrologė Viktorija Daujotytė irgi pastebėjo, kad Just.Marcinkevičius kaip niekas kitas girdi žmonių lūkesčius, tačiau į vieną neįsiklausė: „Jis nesutiko būti prezidentu. Net dalyvauti nesutiko.“
Just.Marcinkevičius į literatūrą atėjo XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje. Jis kūrė sudėtingomis sovietinio totalitarizmo sąlygomis, gynė tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, tęsė neoromantikų lyrikos tradiciją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus. Jo poezija tarsi skyla į dvi šakas: pirmoji - artimesnė romantinei tradicijai, antroji - stovinti arčiau avangardo, modernumo.
2001 m. Just.Marcinkevičius tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. 2005 m. poetas gavo Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimą, o 2008-aisiais jam suteikta Nacionalinė kultūros pažangos premija.
Naujausi komentarai