Iš Zambijos grįžę organizacijos „Gelbėkit vaikus“ savanoriai į mūsų šalį parsivežė autentišką žvilgsnį į vienos skurdžiausių Afrikos šalių realybę. Dokumentinis filmas apie vietinės Afrikos šeimos kasdienybę sulaukė žiūrovų dėmesio ir noro padėti, o projekto dalyviai iš naujo prisiminė kertines gyvenimo vertybes.

Apie pasaulinę kampaniją „Everyone“ ir kelionę į Zambiją „Vilniaus diena“ kalbino nevyriausybinės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinę sekretorę Rasą Dičpetrienę.

– Kodėl būtent Zambija ir kaip išvykote į šią šalį?

– Nevyriausybinė organizacija „Gelbėkit vaikus“ priklauso tarptautinei organizacijai „Save the Children“, kuri prieš porą metų pradėjo naują pasaulinę kampaniją „Everyone“. Jos tikslas sumažinti vaikų mirtingumą, nes šiuo metu per metus miršta apie 9 mln. vaikų, t. y. praėjusiais metais kasdien mirdavo apie 20 tūkst. vaikų. Žinoma, su tokia problema susiduriama mažiau išsivysčiusiose šalyse, kuriose vaikai miršta nuo normaliomis sąlygomis pagydomų ligų: plaučių uždegimo, maliarijos, viduriavimo ar pan.

Gana ilgai svarstėme, kaip šią problemą pateikti Lietuvos žmonėms, kad sulauktume jų reakcijos. Pirmas žmogus, į kurį kreipėmės, buvo Andrius Mamontovas. Jis iškart mus perspėjo, kad viso pasaulio neišgelbėsime – idėją reikia sukonkretinti. Pasvarstę nusprendėme vykti į Afriką, į dvyliktą skurdžiausią pasaulio šalį Zambiją. Projektas vyko tolimame kaimelyje, jame išbuvome šešias dienas.

– Aplinka ir gyvenimas ten – visai kitokie nei Lietuvoje. Kokie buvo pirmieji jūsų įspūdžiai?

– Mano įspūdžius sunku nupasakoti žodžiais. Kai prieš išvažiuodama pamačiau, jog pagal programą kiekvieną dieną turėsime būti vietos klinikoje, nusivyliau – maniau, kad nepamatysiu tikrojo vietinių gyvenimo. Tačiau pamačiusi kliniką buvau šokiruota: mus pasodino mažame kambarėlyje, šalia – stalas, surūdijusios svarstyklės kūdikiams sverti, plastikinis kibiras... Pasirodo, tai jų gimdymo patalpa. Jei moteris sugeba iki čia ateiti, ji gauna bent šiek tiek medicininės pagalbos.

– Kada buvo sunkiausia?

– Sunkiausia buvo pirma dieną, kai pamačiau alkanus vaikus, kurie geriausiu atveju valgo du kartus per dieną kukurūzų košę. Labai sunku atsispirti norui ką nors duoti, kad ir nusiplėšti paskutinį drabužį nuo savęs. Manau, tai yra natūrali žmogiška reakcija. Tačiau supranti, kad negali apipilti jų daiktais – juk kaip jie paskui gyvens?

– Ar dalyvavote vietos žmonių kasdieniame gyvenime ir kaip į jį reagavote?

– Susitikusi su pagrindiniu vietinių žiniuoniu supratau, kad labai sunku perlaužti jų tradicijas ir net nereikia to daryti. Galbūt reikia mūsų tikslus pritaikyti prie jų tradicijų...

Įsivaizduokite, mane pasikvietė žiniuonis, esą išsikvies dvasias, išburs. Aišku, aš už tai turėjau duoti pinigų, o jis man liepė ant pinigo prispjauti, kad turėtų dalį mano kūno. Sėdėdama metro atstumu nuo jo, klausydama, kaip jis vietine kalba šūkčioja, aš visą laiką krūpčiojau. Jis buvo pasidėjęs žvėrelių nagų, kailiukų dvasioms kviesti ir įvairiausių miltelių nuo visų ligų. Visai, kaip rodo filmuose.

Visi vietiniai šį žiniuonį gerbia, juo tiki – pati turbūt ilgainiui įtikėčiau, nes viskas labai įtaigu. Tada supranti, kad negali taip lengvai pakeisti žmonių gyvenimo būdo. Vienintelis būdas nebent duoti žiniuoniui tikrų vaistų, – tai Zambijos organizacija ir bando daryti, – kad jis ateinančius žmones gydytų tikrais medicinos metodais.

Baigęs darbą jis nusiėmė visus savo apdarus, nusivalė veidą, apsirengė baisius treningus ir pasiėmęs plastikinį kibirą pradėjo mums šokti transinį šokį.

– Tradicinės mums medicinos Zambijoje beveik nėra?

– Pagrindiniame kaimelyje yra medicinos punktas, jame dirba profesionali seselė ir gydytojas, kuris atvyksta kartą per du mėnesius. Tolimesniuose kaimeliuose yra Zambijos „Gelbėkit vaikus“ apmokyti vietos savanoriai, kurie teikia pirmąją pagalbą. Pavyzdžiui, yra tokia moteris, kuri atsakinga už 500 narių bendruomenę – pas ją valandą ar dvi keliauja moterys su vaikais. Kai jai baigiasi vaistai, ji pėsčiomis eina 20 kilometrų iki didesnio kaimo medicinos punkto ir tiek pat atgal. Lietinguoju sezonu jai su tais vaistais netgi reikia plaukti per upę. Todėl už dalį mūsų surinktų pinigų pirksime dviračių, kad būtų lengviau pasiekti medicinos punktą.

– Tokios akcijos mūsų šalyje dažnai vertinamos skeptiškai. Atsiranda sakančių, kad reikia padėti saviems vaikams, o ne gyvenantiems kitoje pasaulio pusėje.

– Kai transliavome dokumentinį filmą per televiziją, surinkome 70 tūkst. litų aukų. Dabar jį retransliuoja regioninės televizijos.

Man nepaprastai svarbu, kad po filmo pasiekė tik teigiami atsiliepimai, kreipėsi savanoriauti norintys žmonės. Žmonės pasakojo, kad jų vaikai, kurie žiūrėjo filmą, užsimanė į Afriką nusiųsti nebereikalingų žaislų.

Džiaugiuosi, jog negavau nė vienos replikos, esą ir Lietuvoje yra kam padėti. Į tokius komentarus visada atsakau, kad tikrai yra, ir kviečiu prisijungti prie mūsų komandos. Lietuvoje gausu problemų, tik jos kitokios.

– Kuo jos skiriasi?

– Prieš išvažiuodama į Zambiją kaip tik apsilankiau socialiai remtinose Lietuvos šeimose. Pirmiausia aplanko mintis, kad ten nėra jokios geresnio gyvenimo prošvaistės. Pas vieną šeimą nuvykome dieną, radome geriančius tėvus. Vaikai – išsislapstę. Nėščia moteris vos pastovi ant kojų, nes yra visiškai girta. Iš ten išvažiavau apimta beviltiškumo.

O iš Zambijos grįžau visai kitos nuotaikos. Ten žmonės gyvena skurdžiai, bet jie susitvarko: indai, kad ir kiek jų turėtų, išplauti ir sudėti, kiemelis iššluotas, nors šiukšlės ir metamos per tvorą. O geriančius visas kaimas smerkia.