Šnipiškėse, dešiniajame Neries krante stūksanti dvibokštė Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia iki pusės nusidažė rausvai. Ilgus metus prie geltonos šventovės pripratę vilniečiai stebisi – kas panūdo pakeisti jos spalvą?

Savivaldybės Miesto plėtros departamento Kultūros ir paveldo skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas aiškino, kad vėlyvojo Baroko laikotarpiu, kai ir iškilo Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios mūras, ji irgi buvo raudono atspalvio.

„Autentiška bažnyčios spalva labai artimai tam, ką dabar matote. Tačiau bažnyčia daug kartų perdažyta, kol galiausiai tapo geltona. Tačiau iš esmės geltona barokiniam Vilniaus kraštui nebuvo būdinga“, - pasakojo V.Karčiauskas.

Kad nustatytų tikrąją bažnyčios spalvą, dirbo profesionalių restauratorių polichromininkų pajėgos. „Kiekvienas dažas, esantis ant fasado, buvo imamas sluoksnis po sluoksnio, kol prieita prie istorinio tinko. Specialistai išanalizavo kiekvieną grūdelį. Jų ataskaitos atrodo labai įdomiai: daug maišelių su mėginiais, jų spalvomis ir paletėmis“, - aiškino V.Karčiauskas.

Bažnyčia kol kas nudažyta tik iki pusės, mat dabartinė spalva – tarsi eksperimentinė. Stebima, kaip ji reaguoja į permainingas oro sąlygas ir kas iš jos liks po žiemos. „Tada restauratoriai polichromininkai spalvą lygins su tyrimo medžiaga, kol galiausiai bus parinktas tinkamiausias atspalvis“, - proceso eigą pristatė paveldosaugininkas. Dėl spalvos spręs speciali restauratorių komisija.

V.Karčiauskas prasitarė, kad panašus likimas gali laukti ir Šv. Jonų bažnyčios varpinės. Šiuo metu pastoliais apkaltas statinys irgi laukia restauracijos.

„Varpinė rausva, o bažnyčia geltona – gal ir keista atrodys, tačiau reikia nuo kažko pradėti ir pamažu grįžti prie autentikos. Visas Vilniaus universitetas irgi ne istorinės spalvos“, - atkreipė dėmesį V.Karčiauskas. 

Kultūros paveldo departamento vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Aušra Dulevičiūtė-Kavaliauskienė sakė, kad pagal projektiniuose pasiūlymuose Šv. Jonų bažnyčios varpinę numatoma dažyti esama bažnyčios spalva. Tačiau neatmetama, kad po restauratorių darbo su skirtingų epochų bažnyčios sluoksniais gali būti apsispręsta grįžti prie autentiškos spalvos.

Kiek laiko bus gražinama Šv. Rapolo bažnyčia, kol kas nežinoma. Restauracijos darbams lėšas per kompensuojamąją programą skyrė Kultūros paveldo departamentas.  2009 m. bažnyčios cokolinės dalies tyrimams ir projektavimo darbams atriekta 86 tūkst. litų.

Vėtyta ir mėtyta

Vilniaus vaivada Kazimieras Sapiega 1697 m. jėzuitams dovanojo Šnipiškes. Jose Mykolas Kazimieras Radvila ir Mykolas Košicas 1702 m. pradėjo statyti bažnyčią. Statybai vadovavo meistrai jėzuitai Hiacintas Ptakas ir Jurgis Šikas. 1709 m. sumūrytos sienos ir vieno bokšto 2 tarpsniai. 1752 m. pagal architektų J. Dyderšteino ir J. Nezemkausko projektą pastatyti bokšto trečias ir ketvirtas tarpsniai. XVIII a. antrojoje pusėje pastatytas antras bokštas. 1752 m. įrengtas didysis altorius.

1703–1740 m. pastatytas vienuolynas, 1715 – 1739 m. – ūkiniai pastatai. 1773 m. bažnyčia ir vienuolynas perduoti pijorams. 1791 m. įkurta parapija. Pijorai 1799 m. vienuolyną pardavė caro valdžiai. Ši vienuolyne įrengė kareivines. Bažnyčia nuo 1799 m. neveikė. Ji 1824 m. suremontuota ir pašventinta, 1831–1832 m. paversta kariniu sandėliu.

1857–1858 m. rekonstruotas vienuolynas, 1860 m. remontuota bažnyčia. Klebonas Jonas Menutis 1865 m. ištremtas. Klebonas ir Vilniaus dekanas Stanislovas Petravičius 1870 m. iš vyskupijos valdytojo gavęs naujus apeigynus su rusiškais tekstais jų neišdalino klebonams, bet demonstratyviai sudegino ir už tai buvo ištremtas. 1894 m. nugriauta klebonija, stovėjusi į rytus nuo bažnyčios.

1975 m. bažnyčia restauruota pagal architekto Giedriaus Lauciaus projektą.