Tomas Vaitkus, lėkdamas dviračiu, artimiausius dvejus metus turės saugotis dažnai į važiuojamąją kelio dalį iššokančių lietuviams egzotinių gyvūnų – kengūrų. Nuo sausio 1-osios klaipėdietis gins visiškai naujos Australijos komandos – „Green Edge“ garbę.

Vasario 4-ąją 30-ąjį gimtadienį švęsiantis 2000-ųjų pasaulio jaunimo čempionas su Žaliojo žemyno klubu pasirašė sutartį iki 2013-ųjų pabaigos.

Direktorius – geras kaimynas

– Žinia apie sutartį su naujai buriama australų komanda buvo netikėta. Kodėl šios šalies dviračių sporto specialistai atkreipė dėmesį į jus?

– 2009-ieji ir 2010-ieji buvo nelaimingi metai mano sportinėje karjeroje. Negana to, kad nepavykdavo išvengti traumų griūtyse, kamavo ligos, iš kruopštesnio medicininio tyrimo sužinojau, jog tuos dvejus metus buvau „pasigavęs“ virusą. Kad jį įveikčiau, reikėjo labai daug ilsėtis. Šiais metais jaučiausi daug geriau, pradėjau demonstruoti gerus rezultatus. 2011-uosius pavadinčiau atsigavimo laikotarpiu. Tai buvo pastebėta. Su vienu iš „Green Edge“ direktorių Mattu White puikiai sutariu. Ne taip seniai rungtyniavome vienoje – „Discovery Channel“ – komandoje. O Ispanijoje, kur turiu butą, jis irgi įsikūręs netoliese. Kai australų klubo vadovai aptarinėjo mano kandidatūrą, Mattas patarė kviesti mane.

– Kengūrų krašto komandai atstovaus ir dar vienas lietuvis – Aidis Kruopis, daug metų praleidęs Klaipėdoje?

– Šie metai A.Kruopiui buvo labai sėkmingi. Rungtyniaudamas belgų „Landbouwkrediet“ ekipoje jis stebino aukštais rezultatais. Jo geidė nemažai klubų. Po sezono Aidis pasirašė kontraktą su „RadioShack“ komanda. Kai amerikiečiai nelauktai susijungė su Liuksemburgo „Leopard“ klubu, jam neliko vietos jungtinėje ekipoje. Australai mielai šį dviratininką pakvietė. Man nereikėjo jiems įrodinėti, kad A.Kruopis – geras sportininkas. Jį atstovavo geri rezultatai.

Solidūs klubo planai

– Ką galite pasakyti apie „Green Edge“?

– Pastaraisiais metais australai dviratininkai yra vieni stipriausių pasaulyje. Tik stebino, kad ši galinga valstybė neturi savo profesionalios komandos. Tad vieną gražią dieną jie ir pradėjo kurti naują klubą – „Green Edge“.

– Ar jau teko susitikti visiems naujos ekipos nariams kartu?

– Po pasaulio čempionato rugsėjo mėnesį susirinkome Italijoje, Varezės mieste. Čia yra Australijos sportininkų paruošimo centras, kuriame bus ir mūsų komanda. Iš visų komandų, kuriose man teko rungtyniauti – „Radioshack“, „Discovery“, „Astana“, – australų klubas – solidžiausias: pagal organizaciją, planus, kuriuos tikisi įgyvendinti. Žinoma, pirmieji keleri metai bus sunkūs. Kol viskas susitvarkys, įsivažiuos – bus visko. Kaip žinoma, komanda dalyvaus svarbiausiose metų varžybose. 2012-aisiais australai didesnį dėmesį varžybose skirs ne generalinei įskaitai, o kartinėms pergalėms. Reikės laimėti etapus, kovoti dėl aktyviausių dviratininkų marškinėlių. Australai nori, kad komanda būtų kuo daugiau matoma.

– Ar nebaugino nežinomybė, nes teko susitikti su kitais dviratininkais?

– Ne. Visi sportininkai yra pažįstami, kai tenka lenktyniauti. Per tris savaites, kol vyksta „Tour de France“, daugiadienės varžybos tampame vos ne giminės. Tiesa, ne su visais. Būna, kad ir tampi dideliu priešu. Tačiau per ilgai trunkančias lenktynes dažniausiai „susipjauna“ tarp savęs komandos nariai, nes tokį laiką būnant kartu pradeda erzinti net smulkūs dalykai. Pavyzdžiui, ateini pervargęs vakarieniauti, o kuris nors čepsi. Nervai įtempti, o papildomas erzelis, dar labiau kaitina atmosferą.

Teko būti kone kare

– Šiais metais dalyvavote kone kare – „Tour de France“ lenktynėse, kuriose kaip niekada anksčiau buvo daug sužalotų dviratininkų.

– Dar tokioje mėsmalėje nesu dalyvavęs. Panašaus šiurpumo vaizdai būna vienadienėse lenktynėse Belgijoje, o Prancūzijoje tai kartojosi kiekvieną dieną. Didelis stresas, įtampa labai išvargino. Ir „Astana“ ekipos, kuriai atstovavau šįmet, lyderis Aleksandras Vinokurovas neišvengė nelaimės. Neapskaičiavęs greičio jis nulėkė nuo skardžio. Prie jo suskubau pirmas. Kai leidausi – jausmas buvo ne koks. Bijojo pajudėti, nes buvo susilaužęs koją. Po šio incidento nesinorėjo važiuoti. Tačiau turėjau baigti etapą. Jaučiausi it pamiršęs, kaip reikia važiuoti dviračiu.

– Kas bus komandos lyderis. Ir koks jūsų vaidmuo?

– Ekipos lyderis turės būti Robbie McEwenas. Man teks jį lydėti, saugoti iki pat finišo. Būsiu juo vadinamasis priešpaskutinis arba paskutinis vežėjas. Mano pagrindiniai startai – pavasarį, kai vyks vienadienės lenktynės. Žinau, teks vėl kautis „Tour de France“ ir „Giro d‘Italia“ maratonuose.

– Ar užteko laiko pailsėti po praėjusio sezono?

– Dar jaučiasi tų dvejų metų nuovargis nuo tų dvejų metų. Tačiau noras vėl sėsti ant dviračio grįžo. Šeštadienį išskrendu į Australiją dviem savaitėms. Čia prasidės pasiruošimas, taktinės pratybos, sveikatos testavimas. Sausio mėnesį vyks šios šalies čempionatas, kuriame teks dalyvauti.