Vos keletą mėnesių uostamiesčio savivaldybės Kultūros skyriui vadovaujantis Narūnas Lendraitis šioje srityje – ne naujokas. Tačiau pašnekovas neneigė, jog teko perimti gerokai sudėtingesnį ir didesnį „ūkį“, nei tą, kuri paliko Neringoje. Iš pradžių nemažai dvejojęs ir svarstęs, ar verta bristi į naujus vandenis, šiandien Narūnas kalba apie jau laukiančius iššūkius. Pašnekovas neneigia, jog kultūrinis Klaipėdos gyvenimas pribrendo pokyčiams.

Nebuvo jaunikaitis

– Turbūt nenustebtumėte paklaustas, kas jus sieja su Kristina Brazauskiene?

– Tai nėra keistas klausimas, jis turi savo kontekstą. Mūsų nesieja absoliučiai niekas. Nepaisant to, ką kur parodė, nufotografavo ir net prirašė, maždaug kad Brazauskienė susirado kažkokį jaunikaitį. Visa tai labai juokinga.

Tiesiog vasaros sezono atidarymo šventėje Neringoje sulaukėme daug garbių svečių, o kadangi buvau vienas organizatorių, manęs ir paprašė K.Brazauskienę pagloboti. Tai iš tiesų be galo įdomi pašnekovė. K.Brazauskienė man pasirodė visai kitoks žmogus, nei mes matome per televiziją ar skaitome spaudoje.

– Jūsų darbas Neringoje buvo kupinas įdomių pažinčių ir patirčių, jautėtės įvertintas. Kodėl susigundėte pasiūlymu dirbti Klaipėdoje?

– Daug kas užduoda šį klausimą, nes daug kam tai buvo netikėta – esu užaugęs Neringoje, suaugęs su jos gamta, bendruomene, žinantis žmonių tarpusavio santykius, niuansus. Kita vertus, pastaruosius šešerius metus gyvenu Klaipėdoje ir faktiškai kiekvieną dieną važinėdavau į darbą Neringoje.

Neneigsiu, tai nebuvo spontaniškas sprendimas, labai ilgai svarsčiau ir konsultavausi. Ir net kai sutikau, mane buvo apnikusios rimtos abejonės. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad visos baimės pasirodė nepagrįstos. Aišku, čia yra savų niuansų, visai kitos darbų apimtys, kitas, pašėlęs tempas. Atrodo, kad dienos tiesiog ištirpsta akimirksniu, nors Nidoje taip pat būdavo darbo per akis.

Turės galvos skausmo

– Sakoma, nauja šluota gerai šluoja. Koklių ambicijų, planų turite ėmęsis naujų pareigų Klaipėdoje?

– Tikrai jų turiu. Ko gero, antraip būčiau net nėjęs čia dirbti. Suprantu, kad iš manęs tikimasi daug, nes bręsta tam tikrų sisteminių reformų. Nemenkas galvos skausmas – Žvejų rūmai, taip pat Vešioji biblioteka. Bet visi šie dalykai turėtų būti sprendžiami kompleksiškai.

Matau, kad uostamiesčiui reikia naujo proveržio, kokybinio šuolio. Kol iš šalies stebėdavau Klaipėdą, jos situaciją, su tam tikru pavydu žiūrėdavau į tai, kas čia vyksta, kokios čia galimybės. O ėmęs pats dirbti įsitikinau, kad čia irgi yra nemažai problemų ir ne visada viskas gražu, kaip atrodo stebint iš šalies.

Apie jas dabar nenorėčiau kalbėti, bet jas matau, analizuoju, dėlioju savo galvoje. Galbūt tos idėjos, kurias dabar brandinu, netrukus suguls į kažkokį pertvarkos planą. Nesakau, kad čia staiga reikia daryti kažkokias revoliucijas – būtina viską labai gerai pasverti ir pamatuoti.

– Kultūros skyriaus atstovai neišvengia klaipėdiečių kritikos strėlių už tai, kad kai kurios, ypač valstybinės, šventės – bespalvės, vienodos, nuobodžios. Ar su tuo sutiktumėte?

– Tik iš dalies. Nes jaučiu, kad ta kritika neretai liejama iš inercijos. Kartais atrodo, kad patys klaipėdiečiai nelabai „vartoja“ tą kultūrą, kuri jiems siūloma. Kalbant apie valstybines šventes – tai atskira tema. Suprantu, kad kai kurie dalykai nebetenkina žmonių – jie nori patrauklesnių, naujesnių formų. Sutinku su tuo ir turiu konkrečių minčių, kaip tai galima būtų padaryti. Kita vertus, tai, kas yra gerai, vertingų tradicijų atsisakyti nereikėtų.

Natos – ne kliūtis

– Esate alergiškas popkultūrai?

– Kai fokusuojamasi vien į profesionalųjį meną, manau, irgi nėra gerai. Negali būti užsiangažavęs tik kokiai nors vienai kultūros sričiai, elitiniams menams, turi rasti bendrą kalbą su visais. Ta pati popkultūra yra daugialypė, yra ir gerų, ir prastų pavyzdžių. Kultūriniu, muzikiniu požiūriu labiau esu atėjęs iš tautinės, etninės kultūros srities, dar mokydamasis mokykloje lankiau folkloro ansamblį. Bet negaliu sakyti, kad pradėčiau kratytis, jei tektų klausytis kažkieno paleistos nemėgstamos popmuzikos. Suprantu, kad jei yra vartotojas, negali ignoruoti tos nišos. Yra paklausa, bus ir pasiūla.

– Kaip nutiko, kad būdamas neringiškis iki kaulų smegenų prieš šešerius metus „emigravote“ į Klaipėdą?

– Šis sprendimas pirmiausia buvo susiję su mano asmeniniu gyvenimu. Anokia paslaptis, skyriausi su sutuoktine, nesinorėjo likti toje pačioje erdvėje. Kartais pakeitus aplinką išspręsti tam tikras skaudžias situacijas yra lengviau.

– Ar su dabartine gyvenimo drauge jus suvedė darbo reikalai?

– Nesakyčiau. Be abejo, veikla panaši, bendri reikalai, interesai. Dabar netgi negalėčiau pasakyti, kaip tai atsitiko. Beje, kai draugė pradėjo groti kapeloje, ir mane į ją įtraukė. Iš pradžių nesiryžau, nes nepažįstu natų, o dabar kontrabosu groju iš klausos.

Ieškokite moters

– Prisipažinote, kad aplinkiniai neretai nustemba, jog esate baigęs teologijos mokslus. Kodėl pasirinkote šią sritį?

– Tai buvo įdomus mano gyvenimo puslapis. Dar mokyklos laikais susipažinau su, mano galva, charizmatine, spalvinga asmenybe – tuomečiu pranciškonu kunigu Edmundu Atkočiūnu, kuris labai išgarsėjo viešojoje erdvėje, kai sukūrė šeimą.

Iki tos pažinties buvau visiškai netikintis. Tai buvo tas virsmo momentas – galima sakyti, kad per Edmundą atradau Dievą. Ir susiejau tam tikrą savo gyvenimo būdą su tomis religinėmis studijomis. Gyvenau Kretingoje prie vienuolyno, pranciškonai užsiėmė evangelizacija, važinėjome po Lietuvą, skelbėme Dievo žodį. Tai labai įdomi patirtis. Jaučiu, kad ji iki šiol gyvena manyje ir, ko gero, dar ilgai gyvens.

– Neplanavote tapti kunigu?

– Buvo tokių minčių, ir labai rimtų. Jau ketinau priduoti dokumentus į seminariją. Mama tikrai nesuprato, pamenu, pasakė, vaike, tu išprotėjai. Bet sutikau moterį, būsimų savo vaikų motiną, su kuria iki šios dienos labai gražiai bendraujame ir draugaujame. Kad netapau kunigu, niekada nesigailėjau, nes šiandien turiu tris puikias dukras, jos gimė viena po kitos. Man tai didžiulis turtas ir paguoda, tik gaila, kad dėl darbo kartu praleidžiame nedaug laiko. Tačiau jos gyvena su manimi, čia lanko mokyklą, o savaitgaliais grįžta į Neringą.

Žvejys ligonis

– Esate vienas tų retų pavyzdžių, kad sutuoktiniai po skyrybų gali bendrauti civilizuotai.

– Žinoma, pirminiuose skyrybų momentuose buvo visko. Ir krizių, ir pykčių, ir dalykų, kuriuos norisi užmiršti. Bet kažkaip natūraliai viskas susiklostė. Dabar gražiai bendraujame, kartu švenčiame šeimos šventes – aš su savo drauge ir buvusi sutuoktinė su savo draugu. Tiesiog mes suvokėme, kad taip atsitiko mūsų gyvenime, ir padėjome taškus. Nesakau, kad tai yra žygdarbis, neįveikiamas dalykas. Žinau, kad taip daugeliu atveju nėra, bet manau, kad tai turėtų būti gyvenimo norma.

– Kokiems pomėgiams skiriate savo laisvalaikio akimirkas?

– Gal keistai nuskambės, bet kai turiu laisvą dieną, tiesiog norisi nukristi prie televizoriaus ir pasižiūrėti gerą filmą, paskaityti knygą, nebendrauti, neiti į viešumą, nesilankyti renginiuose.

Man labai didelis džiaugsmas, kai galiu kartu su vaikais kur nors pakeliauti mašina, tačiau tai pasitaiko ne taip dažnai, kaip norėčiau.

Be to, esu aistringas žvejys. Priklausau žvejų ligonių kategorijai. Esu prisiekęs poledinės žūklės fanas. Pats laimikis – šaunu, bet man labiausiai patinka procesas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1974 m. Neringoje.

1992 m. baigė Nidos vidurinę mokyklą.

1993–1998 m. Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos fakultete įgijo religijos mokslų bakalauro laipsnį. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Neringos savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoju kultūrai.

2003–2006 m. vadovavo Neringos savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriui, o nuo 2007 m. – Kultūros skyriui.

1998–2000 m. dirbo pedagoginį darbą Nidos vidurinėje mokykloje.

Nuo 2012 m. vadovauja Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriui.

Išsituokęs, turi tris dukras.