Dienraštis „Vilniaus diena“ po rašinio „Nacionalistų tonas griežtėja“ sulaukė visuomenės veikėjo, profesoriaus Romualdo Ozolo prašymo publikuoti jo paneigimą. Skaitytojų vertinimui skelbiame R. Ozolo pareiškimą ir filmuotą medžiagą iš mitingo, kuris, anot profesoraus, buvo „apie lietuvišką Lietuvą“.

Romualdo Ozolo laiškas:

Po mitingo, kurį rugpjūčio 23 dieną prie Adomo Mickevičiaus paminklo surengė Lietuvių tautinis centras, „Vilniaus dienos“ puslapiuose pasirodęs Andrejaus Žukovskio rašinys „Nacionalistų tonas griežtėja“ ir stilium, ir turiniu priminė tuos liūdno atminimo „Tiesos“ ir kitų panašių laikraščių išpuolius prieš Lietuvos laisvės lygos ir režimo nebebijančių vilniečių mitingą, kuriame 1987 m. pirmą kartą viešai pareikalauta grąžinti 1939 metų slaptaisiais protokolais anuliuoti numatytą Lietuvos laisvę.

Ir tada, ir dabar – rašančiųjų akivaizdžiausias melas apie organizacijas, insinuacijos apie asmenis ir grubus psichologinis spaudimas visuomenei, bandant įteigti baimę dėl kylančios destruktyvios jėgos.

Komunistai tada vaizdavosi sukūrę nejudintiną tvarką. Ar laikraštis šia publikacija norėtų pasakyti, kad Lietuvoje – vėl neklystantis socializmas ir kalbėti nebėra apie ką?

Kadangi žodžio laisvė Lietuvoje dar nesuspenduota, rašinio autorius griebiasi tikrovės falsifikavimo, visų pirma iškraipydamas ir pakeisdamas terminus bei sąvokas. Į mitingą buvo susirinkęs ne šovinistinių, ne ultranacionalistinių, kaip teigia autorius, o tautinių ir nacionalistinių pažiūrų jaunimas. Jeigu autorius nežino ultranacionalistinių ir nacionalistinių pažiūrų skirtumų, galėtų patylėti, o jeigu žino ir sąmoningai juos suplaka – atlieka nusikalstamą veiką. Mitinge budėję policininkai tai suprato ir, nerasdami kito preteksto, vieną mitingo dalyvį sustabdė jau po mitingo šiam sėdus prie vairo – atseit, patikrinti girtumo. Straipsnio rašėjui juridinės Lietuvos normos negalioja? Tai kieno galioja? – Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos? Nes virš Lietuvos įstatymų negali gyventi net Lietuvos prezidentai.

Nė vienas kalbėjusiųjų nedeklaravo nepakantumo Lietuvoje gyvenantiems nelietuviams, nekurstė tautinės nesantaikos ir nepropagavo šovinistinių idėjų.

Kalbėta apie lietuvišką Lietuvą – atvirą pasauliui, tačiau gyvenančią taip, kad lietuviai netaptų tautine mažuma arba – dar blogiau – nebūtų pagaliau įvykdytas Michailo Suslovo planas: Lietuva be lietuvių. Nacionalizmas yra nacijos teisių ir pareigų atstovavimas, gynimas ir įgyvendinimas, o ne kitašalių diskriminavimas ar ujimas, kaip bando tarti rašinio autorius. Visi oficialūs mitingo kalbėtojai sąmoningai vengė ultranacionalistams būdingos formulės „Lietuva – lietuviams“. Šūkis „Lietuviška Lietuva“ reiškė, kad integruotis į Lietuvą ir jos kultūrą politiniu lygmeniu gali kiekvienas lojalus Lietuvai pasaulio gyventojas, jeigu jis priima su Lietuvos pilietybe keliamus gyvenimo Lietuvoje reikalavimus. Ar to iš savo kitataučių nereikalauja Prancūzija, Vokietija, Airija ar kitos Europos šalys? Melo trumpos kojos.

Ir nereikia kaltinti policijos, kad ji nesiėmė jokių veiksmų. Nebuvo dėl ko. Lietuvos nuo lietuvių ginti nereikėtų telktis ir ginkluotų policininkų, šiuo atveju – sututintų net į septynetą mikroautobusų!

Prašau šį tekstą išspausdinti kaip p. Andrejaus Žukovskio rašinio paneigimą. Šį žingsnį galima būtų traktuoti kaip „Vilniaus dienos“ gerą valią taisant savo suklydimą ir parodant, kad leidinys yra vis dėlto Lietuvos, o ne užsienio laikraštis.

Lietuvių Tautinio Centro mitingas (2008 rugpjūčio 23d.):