Per kelias minutes išsiskleidęs kaktuso žiedas priminė prieš kelis dešimtmečius išgirstą pasakojimą ir privertė pajausti gyvenimo trapumą, - savo atsiųstame laiške mintimis dalijasi portalo kl.lt skaitytoja Daiva J.

Ji prisipažįsta, jog kažkada draugės dovanotas, tarp kitų vazonų ant palangės glaudęsis ir ypatingo dėmesio nesulaukdavęs banaliai apvalus kaktusas ją nepaprastai nustebino.

"Vieną vakarą laistydama gėles pamačiau, kad tas nemylimas kaktusas išleido ūglį, panašų į gėlės stiebą, kuris, panašu, kankinosi įsirėmęs į lango stiklą. Paėmiau jį į rankas ir nustebau – tai buvo dar neprasiskleidęs žiedas. Kol apžiūrinėjau, pumpuras pradėjo plėstis, lyg iš kokono besiritantis drugelis. Skleidėsi, skleidėsi ir pagaliau pražydo nepaprasto grožio žiedu.

Pasistačiau jį ant stalo ir visą vakarą grožėjausi. Atrodė, kad jis yra gyvis – vis keitėsi, kotas tai stojosi, tai linko, žiedlapiai vėrėsi vis labiau.

Tada prisiminiau šitą kaktusą padovanojusios draugės žodžius: „Tai yra Nakties karalienė. Jei kada pražys, žiedas džiugins tik vieną naktį“.

Iš atminties sugrįžo karšta vasaros diena prieš gerus keturis dešimtmečius, kai su giminaičiais važiavome sausakimšu miesto autobusu į kitą miesto galą. Ilga ir varginanti kelionė nebūtų įsiminusi, jei ne nepažįstamos pagyvenusios moters pasakojimas. Ji atviravo, kad sekmadienį susiruošė į darbą, nes nori pamatyti kaip žydi Nakties karalienė.

Tada žmonės aplinkui stebėjosi, kodėl laisvą dieną moteris grumdosi vos judančiame autobuse. O ji trumpai atrėmė: „Nakties karalienė žydės tik vieną naktį, o kitą kartą gali išsiskleisti tik po dešimties metų. Aš galiu nebesulaukti...“