Kol Kauno vadovai svarsto, ar nutraukti „Žalgirio“ arenos koncesijos sutartį ir ieškoti geresnio valdytojo, žinomas istorikas bei publicistas Egidijus Aleksandravičius siūlo išnaudoti visas šio traukos objekto galimybes.

Kauno vadovų susidomėjimą atsiradusia galimybe nutraukti koncesijos sutartį nesunkiai galima paaiškinti noru išsiderėti palankesnes sąlygas. Ne paslaptis, jog perimti pelningai veikiančios arenos valdymą norėtų ne vienas verslininkas.

Tačiau ar svarstant galimus sprendimo variantus, analizuojant finansinius padarinius susimąstoma apie globalią arenos įtaką miestui, šio unikalaus objekto vaidmenį Kauno bendruomenės raidai?

Apie tai, kuo miestui svarbi Nemuno saloje iškilusi ir sėkmingai veikianti arena, savaitraštis „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, žinomu visuomenininku ir publicistu Egidijumi Aleksandravičiumi.

– Kaip nusakytumėte arenos vaidmenį, kuo šis objektas svarbus miestui?

– Arenos vaidmuo miestui yra neabejotinas. Kaip istorikas, seniai domiuosi sociokultūrine raida ir visada buvau įsitikinęs, kad savivaldus ir save patenkinantis miestas turi suktis apie didžiausias viešas erdves.

Tai, kad E. Miliūno projektas įgyvendintas aidint salas gelbėjusių ir potvynius skaičiavusių tamsybininkų kakofonijai, – yra vienas didžiausių laimėjimų Kaune.

Šiuo metu 15 tūkst. žmonių talpinanti arena yra kaip stipriai mažėjančios miesto bendruomenės spietimo didžioji erdvė. Futbolas tai padarytų geriau, tačiau dėl įvairių priežasčių šios sporto šakos mums nepavyksta kilstelėti į aukštesnį lygmenį.

Eidamas žiūrėti krepšinio rungtynių kartais sakau, jog einu sirgti už sirgalius. Man svarbus pats spektaklis, buvimas sykiu su žmonėmis, kurių nepažįstu, tačiau jie man mieli.

Be abejonės, arenos reikšmė yra didžiulė. Ji gydo šį miestą, prisideda prie to, ką šiek tiek įžvalgesnieji gali matyti penktadienio vakarais Kauno gatvėse nuo Laisvės alėjos iki senamiesčio. Tai visiškai normalių veidų, šurmulio vietų, barų bei tavernų miestas. Išnykusių „juodų“ girtuoklių, kurie prie kiekvieno kampo būtinai rodytų savo agresijas, miestas.

–        Ar sprendimus priimantys miesto vadovai ir politikai sugebės įvertinti globalią arenos reikšmę?

–  Nepaisant įvairių užkulisinių dalykų, tiek, kiek arena pasiekė nuo jos veiklos pradžios, – yra nuostabu. Svarbu, kad miesto valdžia suvoktų, kad dvipusė veiklos struktūra buvo labai teigiama.

Architektas E. Miliūnas ir operatorius nuveikė išties daug, potribūnines erdves padarydamas kasdienio vartojimo erdvėmis, įskaitant treniruoklių kompleksą, restoraną bei terasą, kurioje iki šiol nepasėdėjau, bet ruošiuosi tai padaryti.

Arenoje atsirado net dailės parodos. Visa tai vyksta po mūsų koliziejaus tribūnomis. Miestui tokių erdvių trūko. Manyčiau, kad miestas turėtų suprasti, kokia milžiniška arenos reikšmė jau pasiekta.

Valdžios žmonės dažnokai pasiduoda vienai bendrai posovietinei pagundai – pripažinti reikšmę tik to, ką tu valdai. Gera yra tik tai, ką valdau.

Problema labai sudėtinga. Nenustebčiau, jeigu klaidos įvyktų ir nesąmoningai. Bet gali būti, kad ir sąmoningai daromos niekšybės tarp savęs konkuruojant verslo grupuotėms bei rungiantis, kas uždirbs daugiau „balionų“ prieš kitus rinkimus.

Būtų labai gaila, jeigu šis nuostabus reiškinys virstų kažkuo, kuo anksčiau buvo Sporto halė. 10 metų galėjome stebėti, kaip miesto įmonė ten nedarė nieko, išskyrus krepšinį. Susidaro toks įspūdis: jeigu negali gauti sau į ranką pinigų, – geriau jau nieko nedaryti, užkalti duris iki kito „Žalgirio“ sezono.

Labai baisu, kad taip gali nutikti, juolab pavyzdžių jau esame turėję.