Senieji kino teatrai, kadaise sutraukdavę pulkus žiūrovų, išnyko iš Vilniaus žemėlapio. Kas neatsimena juose žiūrėtų kino komedijų „Kaip pavogti milijoną“ ar „Džiaze tik merginos“, kurios priversdavo juoktis iki ašarų? Arba sentimentalių indų melodramų, sukeldavusių liūdesį?

Įvyko „Stalkerio“ premjera

Senieji kino teatrai vienas po kito krito nelygioje kovoje su verslu. Viduriniosios ir vyresnės kartos žiūrovai juos prisimena su nostalgija. Puikiai juos prisimena ir kino kritikė Izolda Keidošiūtė. Šie kino teatrai jai asocijuojasi ne tik su laisvalaikiu, bet ir su darbu – televizijos laidomis, festivaliais, susitikimų vakarais su žvaigždėmis, kuriuos teko vesti.

„Tie kino teatrai man kelia didžiulę nostalgiją - primena ne tik filmus, kuriuos juose mačiau. Ten vesdavau įvairius renginius, lietuviškų filmų premjeras. Dažnai juose filmuodavome televizijos laidas, pavyzdžiui, “Kino pasaulyje", - prisiminė I. Keidošiūtė.

Vienas tokių - Gedimino prospekte buvęs „Vilniaus“ kino teatras. Jame įvyko ne viena lietuviško filmo premjera. Bene dešimtmetis šiose patalpose – parduotuvė „United Color of Benetton“.

„Vilniaus“ kino teatre įvyko legendinio rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“ premjerą. Į ją atvyko aktorius Aleksandras Kaidanovskis, kuris tuomet filmavosi Lietuvoje.

Tada nebuvo mobiliųjų telefonų, tačiau Izoldos laidinis skambėjo be perstojo – draugai, pažįstami prašė bilieto į premjerą. „Aš tiesiog neidavau prie telefono. Negalėjau gauti tiek bilietų, nes buvo tik du premjeriniai seansai. Juos žiūrėjo daugybė žmonių“, - prisiminė I.Keidošiūtė.

Tapo griuvėsių krūva

Kino žiūrovai pulkais traukdavo ir į „Helios“ kino teatrą Didžiojoje gatvėje. Jį uždarius, ten pradėjo šeimininkauti kavinės, restoranai, parduotuvės, kurie taip pat keitė vienas kitą.

„Helios“ kino teatre buvo nedidelė reto kino salė, kur stovėdavo žmonių eilės. Ten rodydavo, pavyzdžiui, kurio nors Federico Fellini filmo vienintelę kopiją", - į praeitį sugrįžo Izolda.

Žlugo ir po Antrojo pasaulinio karo išdygusi stalininė „Pergalė“ – dabar joje atidarytas klubas „Pramogų bankas“.

O garsioji „Lietuva“ – pirmasis sovietų laikų modernus kino teatras Vilniuje? Ten vykdavo tikri kino atlaidai: festivalis „Kino pavasaris“, filmų premjeros, susitikimai su žinomais aktoriais, režisieriais. Centre esantis pastatas gali tapti griuvėsių krūva. Nėra jokių vilčių, kad iš miesto jį „išmušę“ verslininkai kino teatrą prikels naujam gyvenimui.

Lietuvai tapus nepriklausoma, kino teatras netūpčiojo vietoje - pradėjo rodyti netikėtus filmus, kaip „Jausmų imperija“, „Kazanova“. Pašnekovė prisiminė, kad tada būdavo didžiulės eilės prie bilietų. Kino teatras buvo renovuotas, jame atidaryta antroji, nedidelė, salė.

„Lietuvą“ galėtų atnaujinti

„Lietuvos“ uždarymas I. Keidošiūtei turėjo simbolinę reikšmę. Jau uždarytame kino teatre Italijos ambasados kultūros atašė išsiprašė surengti Luchino Visconti filmų retrospektyvą.

„Pastatas jau buvo aptvertas iš visų pusių, atsimenu, ėjome į vidų. L. Visconti - dekadentiškas menininkas, piešiantis negrįžtamai prabėgusį XX amžių. Simboliška, kad jo filmai buvo rodomi būtent uždarytame kino teatre“, - palygino I. Keidošiūtė.

Jai labai gaila ir „Vilniaus“, ir Lietuvos„ kino teatrų. Jie buvo tam tikra miesto istorijos dalis. “Lietuvą„, anot pašnekovės, tikrai galėjo palikti. Arba gali ją atnaujinti. Per “Kino pavasario„, “Scanoramos", dokumentikos, animacinio kino festivalius ten būtų galima rengti koncertus. Vesti festivalį moderniame kino centre, kai jame daugybė svečių, o pirmajame aukšte trata žaidimų automatai – sunku.

Visuose išvardytuose kino teatruose buvo puikūs fojė, kur per įvairius renginius sutilpdavo svečiai.

Mėgstamiausių neatskleidė

Apie miesto pakraščiuose buvusius kino teatrus tada sklido nė kiek ne menkesnė šlovė. Kai kurie žiūrovai prisimena: kai Vilniuje buvo rodomas filmas su Ala Pugačiova „Moteris, kuri dainuoja“, „Lietuvoje“ bilietų nebuvo įmanoma gauti.

Daugelis žiūrėti to filmo traukė į miesto pakraščius. Net Naujininkų kino teatro „Aidas“ salė lūžo nuo žiūrovų, nors filmas kelias savaites buvo rodomas non stop nuo ryto iki vakaro. Šiandien to kino teatro neliko nė kvapo – ten tuščia vieta.

Kalvarijų gatvės gyventojai savaitgaliais, vakarais traukdavo į „Tėvynės“ kino teatrą. Dabar ten – klubas „New York“. Antakalnyje buvęs kino teatras „Neris“ pirmasis krito privatizavimo kovoje. Nušlavus jį nuo žemės paviršiaus, išdygo modernus daugiaaukštis su sporto klubu „Active Gym“ ir kazino.

Senuosiuose kino teatruose anais laikais I. Keidošiūtė matė daugybę filmų. Tačiau kuris jai yra filmų filmas, Izolda neatskeidė, - esą su amžiumi žmogaus skonis keičiasi.

„Na, kaip aš galiu palyginti? Man labai patinka ir F. Fellini “8/5„, ir A.Tarkovskio “Veidrodis„. Tačiau kodėl ne “Andrejus Rubliovas„? – tarsi savęs klausė kino kritikė. – Yra kokie 5-6 filmai, su kuriais gyvenu. O kam juos vardyti? Kai pasakysiu, kiti blogesni bus? Ne, nebus“.