Vietoje miestietiškų pramogų ir atostogų egzotiškuose kraštuose emigraciją į Lietuvos glūdumą pasirinkę klaipėdiečiai savo pasirinkimu aplinkinius ir žavi, ir stebina. Provincijoje palaimą atradę žmonės neneigia ne kartą girdėję ir tokį klausimą: „Gal jums pasimaišė protas?“

Tarp rąstų – dantys

„Šitaip viskas apleista, toks bomžynas, ar proto neturite? – juokėsi vieno bičiulio reakciją prisiminusi menininkė Dalia Kirkutienė, kai šis išvydo naują šeimos pirkinį. – Tada mus daug kas „durnino“. Bet tais laikais ir kaina buvo gera, ir tėvai pritarė – sakė, jei norėsite, parduosite. O kai pradėjome krapštytis, nė tokios kalbos neliko.“

Apleistą sodybą netoli Platelių, Skurvydų kaime, žinomas uostamiesčio kardiologas Algimantas Kirkutis su žmona iš varžytinių įsigijo prieš 11 metų.

D.Kirkutienė prisipažino, jog jei ne senosios nuotraukos, šiandien daug kam būtų sunku patikėti, kad vietoje išpuoselėtos kaimiškos trobos kadaise stūksojo tikra griuvena.

Pašnekovė prisiminė, jog anuomet nebuvo kalbos ne tik apie paprasčiausius miestietiškus patogumus – pradėtame rekonstruoti name naujieji šeimininkai atrado virtuvę su sugriuvusia krosnimi, išluptas kambarių lubas ir grindis.

Gyvenamojo namo rekonstrukciją pradėjusių klaipėdiečių laukė ir kiti netikėtumai.

„Kai virtuvėje atplėšėme tapetus, tarp rąstų radome dantukų. Iš pradžių buvo kraupu, bet po to išsiaiškinome, kad jie pieniški – matyt, vaikai kažkada buvo fėjai ar pelei palikę“, – šypsojosi menininkė.

Gali maudytis nuogas

Ilgainiui klaipėdiečiai savo jėgomis ne tik rekonstravo trobą – sodybos ansamblį praturtino įspūdingas tvenkinys bei kaimiška pirtis. Moteris juokavo, jog jei šiandien reikėtų viską pradėti iš naujo, nebenorėtų apie tai net pagalvoti.

Nors pora turi individualų namą Klaipėdos priemiestyje, D.Kirkutienė pripažino, jog buvimas čia ir vienkiemyje – nesulyginami dalykai.

„Ten jauti absoliučią laisvę, niekas tavęs nemato, nevaržo, gali kad ir nuogas maudytis. Tai visiškai kita aplinka, jautiesi tarsi pasinėręs po vandeniu“, – vaizdžiai lygino moteris.

Sodybon už keliasdešimt kilometrų pora skuba kone kiekvieną savaitgalį, čia leidžia ir savo  atostogas: dirba ūkiškus darbus, pramogauja su bičiuliais, uogauja, grybauja.

„Vyras važiuoja ir žiemą – jam ten tikras rojus, atsipalaiduoja, pamedituoja. Žinoma, ir darbo daug – kartais pagalvoji, gal nereikėjo tiek užsiplėšti tos vejos šienauti“, – šypsojosi pašnekovė.

Netoli Kauno, vaizdingoje Kulautuvoje, užaugusiai moteriai sunku atrasti atsakymą, kodėl tiek ją, tiek ir „ant miesto bruko“ užaugusį sutuoktinį taip traukia kaimas. Galbūt taip reiškiasi lietuvių valstietiška prigimtis? – pečiais gūžčiojo moteris.

Panašūs į zombius

Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos vadovas Juozas Šikšnelis, kuris puoselėja seną sodybą netoli Varėnos, Švendubrėje, prisipažino šį namą paveldėjęs.

„Jame gimiau, rekonstruojant balkyje aptikau vinį, ant kurios kabojo mano vygė. Jame gyveno ir pasimirė abu mano tėvai ir tėvo tėvai“, – pasakojo klaipėdietis.

J.Šikšnelio įsitikinimu, žmogus turi dvi tėviškes: vieną – kur gimė, antrą – kur tapo.

„Dabar auga karta, neturinti nė vienos tėviškės ir netgi nesuvokianti, kas tai yra tėviškė. Jiems tėviškė gali būti Airijoje, Anglijoje ar Ispanijoje. Jie neturi to jausmo ir niekada neturės. Ir tai žmogaus tragedija. Bent man taip atrodo. Jeigu jau nieko neturi švento, tai nors turėk šventą vietą. Nenoriu būti kategoriškas, bet tokie žmonės panašūs į zombius“, – mintimis dalijosi pašnekovas.

Nors nuo Klaipėdos Švendubrė nutolusi 360 km, J.Šikšnelis tvirtino, jog įprastai ten nuvyksta kas trys savaitės, kur kitur nėra praleidęs ir nė vienų atostogų.

„Daugeliui atrodys keista: anoks malonumas trenktis už 300 kilometrų. Kad ir pats važiavimas malonumas“, – tikino pašnekovas.

Ir stalius, ir baldžius

J.Šikšnelis šmaikštavo, kad dabar kaime susikūrė kur kas patogesnes buitines sąlygas nei mieste.

„Jau treti metai tėviškę gražinu: perdengiau namo stogą, nuskutau senus dažus, naujai perdažiau, pastačiau priestatą, įsirengiau vandentiekį bei kanalizaciją, apsitvėriau nauja tvora, o šiemet pasistačiau pirtį“, – dėstė pašnekovas, ūkiškuose darbuose sulaukiąs nemažos pusbrolio pagalbos.

Klaipėdietis rašytojas ir skulptorius tvirtino, kad nesikrato nė vieno darbo.

„Gal kam bus naujiena, kaip žmogus, turėdamas tik vieną ranką, dirba staliaus, plytelių klojėjo, šienpjovio, skulptoriaus iš akmens ir medžio darbus. Įkerta net metalą. Šiemet pasidirbdinau lauko baldus, kabyklų pirčiai, o joje reta lentelė nėra mano šlifuota ar kitaip nuglostyta“, – kalbėjo pašnekovas.

J.Šikšnelio teigimu, nuovargis kaime net po sunkiausių darbų – malonus, priešingai nei mieste.

„Nesuprantu žmonių, kurie leidžia dienas lyg smiltis pro pirštus už bedarbio pašalpą ir jaučiasi pavargę. Aš mėgstu konkretų darbą ir rezultatą. Čia, Klaipėdoje, irgi yra nuo ko pavargti, bet tai kitoks nuovargis, nes pasiderėjęs su dešimčia klientų ir nieko nepešęs jauti nežmonišką nuovargį“, – pripažino kūrėjas.

Kaip vietos gyventojai reaguoja į kaimo sodyboje plušantį miestietį?

„Ar aš žinau? Nereaguoja lyg į ateivį iš kitos planetos. Bėdai prispyrus noriai padeda. Daugelis mato mane televizijoje, nors nešoku ir nedainuoju, laikraščiuose, girdi per radiją, skaito mano knygas. Anekdotas: vienas giminaitis sako kitam: Juozas šiandien parvažiuoja. Tas kitas klausia: ar skambino? Ne, per radiją sakė“, – šypsojosi klaipėdietis.

Kur gyvena rusai?

Daugelį metų uostamiestyje pragyvenusi žurnalistė Jelena Listopad prisipažino, jog daug kas patyrė šoką, kai ji drauge su vyru apsisprendė puikų butą uostamiestyje iškeisti į sodybą kaime.

Jau maždaug ketverius metus moteris kartu su sutuoktiniu Andrejumi savo namų židinį kursto Senojoje Įpiltyje – gyvenvietėje, kuri nuo Klaipėdos nutolusi apie 50 km.

„Paklauskite, kur gyvena rusai, visi pasakys, – pirmąkart ketinančius atvykti svečius moko J.Listopad ir patikina: – Mes čia tokie vieni.“

Kaip atvykėlius priėmė šio kaimo bendruomenė?

„Žmonės – fantastiški. Aš pati – rusė iš Archangelsko, kur gyvena tokie tikri rusai, o štai čia – tikri žemaičiai. Mums labai pasisekė, žmonės mus labai gerai priėmė. Jei kelias dienas manęs nepamato, jau ir teiraujasi, kur buvau dingusi“, – šypsojosi moteris.

J.Listopad prisipažino, jog persikelti gyventi į kaimą buvo jos vyro idėja.

„Aš neprieštaravau šiai avantiūrai, nors daugiau nei po pusę metų vyras reisuose, nuolatos tenka būti vienai. Šiemet laukia pirma žiema, kai jis bus namie“, – prisipažino moteris.

Kiaulių neaugina

Erdvaus sklypo būsimajam būstui ieškoję sutuoktiniai minties kurtis Klaipėdos priemiestyje atsisakė ne tik dėl ekonominių sumetimų.

Daugelį metų jūrų kapitonu dirbantį J.Listopad vyrą glumino tankiai apgyvendinti gyvenamieji kvartalai, kur vienas namas tiesiog prilipęs prie kito.

Senojoje Įpiltyje porą užbūrė nuostabus gamtovaizdis – klaipėdiečiai ilgai nesvarstę įsigijo žemės sklypą su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu.

Žurnalistė prisipažino, jog nauja vieta iš esmės nepakeitė jos įpročių ir gyvenimo būdo. Savaitraštyje dirbančiai moteriai profesiniais reikalais uostamiestyje tenka apsilankyti tik kartą per savaitę.

Buvusi klaipėdietė kol kas nesusigundė ir ūkišku gyvenimu.

„Man sunkoka – esu miesto žmogus ir kol kas prie žemės netraukia. Bet vyrui čia – begalinis malonumas. Jis pats viską meistrauja savo rankomis. Net kaimynai stebisi – matai, rusas, o koks darbštus“, – juokėsi pašnekovė.

Į kaimą persikėlusi energinga moteris anaiptol nesijaučia tremtyje.

„Sulaukiame daug svečių, rengiu jiems ekskursijas. Čia yra kultūros rūmai, liaudies muziejus, šaltinis, iš kurio vandens pasisemti žmonės atvažiuoja net iš Kauno. O kokios fantastiškos šventės vyksta – visada jose dalyvaujame“, – kaime patiriamais gyvenimo malonumais džiaugėsi moteris.