Skirtingai nei didžiojoje Lietuvos dalyje, kur nuo seno išpažįstamas katalikų tikėjimas, protestantiškame Klaipėdos krašte švenčiant didžiąsias metų pabaigos šventes būta ypatingų papročių.

Tradicijas perėmė iš senolių

Klaipėdiškė Rūta Mačiūnienė daugybę papročių perėmė iš savo mamos motinos Anos Frederikės Brožaitienės, gimusios Zaunius, ir tėčio mamos Urtės Kėkštienės.

R.Mačiūnienė pasakojo, kad klaipėdiškiai nežinojo, kas yra pasninkas. Todėl Kūčių stalas nebuvo klojamas tokiais ypatingais patiekalais, kaip likusioje Lietuvos dalyje.

Kūčių vakarienė būdavo soti ir ypatinga ne maistu. Tie, kas nevažiuodavo į bažnyčią, giedodavo šventąsias giesmes. Jas užvesdavo vyriausias arba garbingiausias šeimos narys.

Labiausiai R.Mačiūnienei įsiminė „Tyli naktis, šventa naktis“, „O džiaugsminga, išganinga visada ta Kalėdų skaisti diena“ ir kitos giesmės. Be to, būdavo meldžiamasi.

Vakarienei stalas būdavo užklojamas balta, namuose austa staltiese, po ja padėdavo kvapnaus šieno.

Kūčių vakarą būdavo geriama naminė gira.

Be pyragų – ne šventė

Per visas šventes šeimininkės pasistengdavo, kad ant stalo būtų labai daug pyragų. Pasak J.Mačiūnienės, jie būdavo kepami be mielių.

Moteris iki šiol šventėms iškepa pyragą su skyle. Būtini stalo papuošalai ir skanumynai būdavo pyragai su varške, aguonomis, pyragas su uogiene pabarstytas trupiniais. Vaikai ypač mėgo storus žagarėlius ir mažutėlius imbierinius meduolius.

Pirmą Kalėdų dieną būtinas patiekalas būdavo žąsis, kimšta obuoliais, o prie jos – bulvės ir daug daržovių.

Silkę kepė ant žarijų

R.Mačiūnienė kaip didžiausią skanėstą minėjo keptą silkę. Ji gaminama paprastai, tik dabar nedaugelis turi galimybę šį patiekalą pasigaminti taip, kaip tai darė senieji klaipėdiškiai, nes kepti reikia ant žarijų.

Į išskrostos, bet nenuluptos silkės vidų dedamas įdaras: kepti svogūnai ir smulkiai pjaustyti obuoliai. Silkė užsiuvama, įvyniojama į sviestinį popierių. R.Mačiūnienė nebepamena, ką jos močiutė dėdavo ant žarijų, kad popierius nesudegtų.

„Tai būdavo vienas skaniausių Kalėdų patiekalų. O dar su bulvėmis! Oi oi...“, - prisiminė 82 metų moteris.

Be to, ant kalėdinio stalo būdavo troškintų kopūstų, virtų burokėlių salotų, žalių daržovių. Pašnekovė tikino, kad pinigų turėjusiems klaipėdiečiams nesunku būdavo į stalą patiekti ir žalių salotų, ir agurkų. O šviežių žuvų – menkių, silkių, plekšnių – prekeiviai žydai atveždavo tiesiai į kiemą.

Kad ir kiek žmonių susėsdavo prie Kalėdų pietų stalo, ant jo nebūdavo daugiau nei 250 gramų buteliukas stipraus alkoholinio gėrimo.

Ketvirtą valandą po pietų ateidavo kavos metas. Tada ant stalo atsirasdavo visi pyragai.

Būtinas desertas per Kalėdas, be kurio šventė būtų ne šventė, buvo pudingas. Tai saldi košė, kurią, kiek pamena R.Mačiūnienė, ir prieš karą Klaipėdos šeimininkės gamindavo iš parduotuvėse pirktų miltelių. Prie pudingo būdavo gaminamas padažas, kuris spalva ir skoniu kontrastavo su pudingu.

Dovanų – vazoninė gėlė

Pirmąją Kalėdų dieną klaipėdiškiai taip pat giedodavo.

Jauni žmonės: ir merginos, ir vaikinai raiti jodavo sveikinti giminaičių, kaimynų ir pažįstamų. R.Mačiūnienė prisiminė, kad jos mama buvo kur kas drąsesnė jojikė nei tėvas.

Giminės stengdavosi aplankyti vieni kitus, nes tai buvo laisvas laikas, kai nėra sunkių darbų.

Klaipėdoje buvo įprasta atėjus į svečius dovanoti šeimininkams vazoninę gėlę.

Dovanas dėdavo į lėkštes

Mieste brolių ir seserų vaikai rinkdavosi pas kurį turtingesnį giminaitį. Vaikai, kaip ir dabar, būdavo dabinami pasakų herojų kaukėmis.

R.Mačūnienė yra išlaikiusi nuotrauką, kurioje jos dar maža mama su giminaičių vaikais Kalėdų dieną nufotografuota tetos Augustės Zauniūtės namuose prie eglučių. Su vaikais drauge, apsirengusi Pinokio kostiumu, nufotografuota ir tetos tarnaitė.

Kiekvienas vaikas turėdavo savo maišelį dovanoms, o jei tokio nebūdavo, dovanas suaugusieji jiems dėdavo į lėkštutes. Toje lėkštėje ar maišelyje būtinai turėdavo būti saldainių, graikiškų riešutų, marcipanų, obuolių, kriaušių, priklausomai nuo galimybių ir kitokių skanumynų. Suaugusiems dovanų nebūtinai kliūdavo, bet vaikai be jų negalėdavo likti.

Vaikai sulaukdavo Kalėdų senelio, kuriam parodydavo, ko per metus išmoko. Iki mokyklos namuose juos dažniausiai giesmių ir visų kitų dalykų mokydavo močiutės.

Žaidimai – vaikams ir jaunimui

Po vaišių per Kalėdas ir ypač per Naujuosius metus būdavo žaidžiama daug žaidimų. Juos žaisdavo ne tik vaikai, bet ir jaunuoliai.

Vienas tokių buvo sukti dangtį. Žaidimo vedėjas stato puodo dangtį ant grindų briauna įremdamas į grindis ir, sukdamas jį, sako vardą. Tas, kieno vardas pasakytas, turi suspėti sučiupti dangtį, kol jis nenukrito. Jei nespėjo, turi duoti fantą.

Panašiai būdavo sukamas ir butelis. Kai pasuktas butelis jau beveik sustoja, tas prie kurio atsisuka kaklelis, turi spėti jį sugriebti, nespėjęs taip pat turėdavo duoti fantą.

Už fantus tekdavo deklamuoti eilėraščius, dainuoti, pasakoti linksmas istorijas.

Kitas jaunuolių labai mėgiamas žaidimas buvo „telefonas“. Glaudžiu ratu sustoję kas antras vaikinas ir mergina vienas kitam turėdavo perduoti lūpomis saldainį. Dažnas jaunuolis pasinaudodavo proga pabučiuoti patinkančią merginą.

Kai kurie žaidimai būdavo tikras lankstumo išbandymas. Pavyzdžiui, klūpant susidėti rankas už nugaros ir lenktis nuo grindų lūpomis paimti sulankstytą popieriuką. Arba sėdint ant kėdės pasilenkti iki jos kojos ir nuo grindų burna paimti kokį smulkų daiktelį.

Dainavo dvikalbes dainas

Vyresni žmonės dainuodavo, pirmosios Kalėdų dienos pavakare ir antrąją dieną tai būdavo ne tik šventos giesmės, bet ir tuo laiku madingos dainikės.

„Įdomu, kad jos buvo dainuojamos dviem kalbom. Dalis teksto lietuviškai, o dalis vokiečių kalba. Turbūt tai lėmė dvikalbystė. Mano tėvelis mokėjo nemažai blevyzgų“, - prisiminė J.Mačiūnienė.

Klaipėdiškė tebemoka iki šiol: „Eina blogos naujienėlės, kad karan rinks mergužėles...“.

Laikas nuo Kalėdų iki Naujųjų metų, o kai kur ir iki Trijų karalių būdavo skirtas linksmybėms ir poilsiui.

Tuo metu namie nebuvo galima skalbti. Net malkas ir skiedras susidėdavo taip, kad belikdavo jas tik sukišti į krosnį ir uždegti. Stengtasi, kad tuo metu nereikėtų dirbti jokių darbų.

Naujieji metai buvo linksmybių šventė, ypatingų šios šventės apeigų R.Mačiūnienė neprisiminė.