Žolinės atlaidai – visuotinio viešėjimo ir giminių susitikimų diena, todėl kauniečiai, dar nenusprendę, kur tądien susitikti, laukiami Lietuvos liaudies buities muziejuje.

Saugo nuo perkūnijos

"Kas per Žolinę neviešės, tas visą gyvenimą laimės neturės", – liaudies išmintimi prabilo muziejaus darbuotoja Gražina Žumbalienė, tradicines Žolinės puokštes rišanti daugiau nei septyneri metai.

Per petį žvilgtelėjusi į žolynus, ji nepalietė nė vieno žiedo – tai daryti esą galima tik per Žolinę. Tądien, pasak muziejininkės, augalai lenkia galvas, prašosi būti nuskinti ir pašventinti. Rinkti augalus ir iš jų rišti puokštes – moteriškas darbas, todėl prie šią šventę mergaičių ir moterų rankos pražysdavo gėlėmis.

"Užėjus į bažnyčią nosį riesdavo nuo kvapo – į puokštes moterys dėdavo smulkiažiedžių gėlių: nasturtų, medetkų, mirtų. Naudodavo ir žaliuosius augalus: žirniukus, mėtas, kraujažoles, rūtas", – pasakojo G.Žumbalienė. Neretai puokštes paįvairindavo lauko augalais: ramunėmis, rugiagėlėmis, valerijonais, raskilomis, jonažolėmis.

Buvo ir vis dar yra žolynų, bet kurių neįsivaizduojamos tradicinės Žolinės puokštės. Vienas tokių – kartusis kietis, geriau žinomas pelyno vardu. Vaistai, paruošti iš šios žolės, žadina apetitą, stimuliuoja virškinamojo trakto liaukų veiklą, gerina virškinimą, skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą. Augalo veikliosios medžiagos turi antialerginių, nuskausminamųjų savybių, slopina uždegimus.

Mūsų proseneliai tikėjo, kad pašventinta karčiojo kiečio šakelė – geriausia apsauga nuo perkūnijos, todėl, sudžiovinę puokštę, ją dėdavo tvarte arba klėtyje. Šias žoleles dėdavo po statomu namu, jomis gydydavo gyvulius ir žmones.

"Suvalkijoje, Dzūkijoje ir Rytų Lietuvoje džiovintomis žolelėmis prikimšdavo pagalvėles ir dėdavo jas į karstą", – senąsias tradicijas priminė muziejininkė. Dar ir dabar kai kurie žmonės džiovintas žoleles deda mirusiems artimiesiems po pagalvėle.

Šventindavo ir daržoves

Kai kuriuose regionuose puokštės buvo neįsivaizduojamos be lazdynų  ir ąžuolų šakelių. Šventintų medžių lapų ir šakelių nuovirais girdydavo vaikus, kad jie augtų sveiki ir stiprūs.

Į tradicines Žolinės puokštes būdavo dedami ne tik žolynai ir gėlių žiedai – neretai ir javai, vaisiai, daržovės. Nuskynę rugių, avižų, linų, o vėliau sudžiovinę, žmonės juos berdavo į dirvožemį tikėdami, kad bus geresnis derlius.

Iš vaisių dažniausiai šventindavo obuolius ir kriaušes, kiek rečiau – vyšnias ir slyvas. "Jei motina yra palaidojusi nors vieną vaiką, iki Žolinės jai nevalia valgyti obuolių. Paragavusi jausdavosi blogai, būdavo tikima, kad mirusios jos atžalos sielos iš Marijos obuolio jau nebegaudavo", – pasakojo muziejininkė.

Į Bažnyčią lietuviai nešdavo šventinti ir daržovių: morkų, kopūstų,  burokų, svogūnų, bulvių. Pastarąsias užmaudavo ant medinių pagaliukų. Morkų, burokų šakniavaisius iškeldavo į viršų, o lapus surišdavo. Kitą dieną pašventintas daržoves supjaustydavo, išvirdavo ir pamaitindavo visą šeimą.

Gamins kvapių aliejų

Šį sekmadienį Lietuvos liaudies buities muziejuje galėsite ne tik sužinoti apie darželyje išaugintas žoleles, bet ir tai, kaip iš jų pasigaminti kvapiųjų aliejų, acto.

Aukštaitijos sektoriuje, prie koplyčios šventoriaus, susirinkusieji galės pasidžiaugti daržovių paroda, išvysti, kaip šventinami javai, vaisiai, daržovės ir naujojo derliaus duona. Mičiūnų sodyboje bus gaminami  tradiciniai valgiai iš daržovių ir vaisių, o vėliau vyks jų degustavimas.

Tauragnų sodyboje – programa "Žolinė. Šventadienis Lietuvos kaime XX a. 3–4 dešimtmetis". Pasak šventės organizatorių, tai ne spektaklis, o interpretacinė programa. Jos dalyvių tikslas – įrodyti, kad susipažinti su papročiais galima ne tik skaitant storiausius vadovėlius, bet ir pačiam įsiliejant į tą laikotarpį.

Daujėnų sodyboje šventės dalyvių lauks Olita Dautartaitė. Susirinkusiesiems aktorė skaitys šiemet Anapilin iškeliavusio Nacionalinės premijos laureato Jono Strielkūno eiles. Kanklėmis skambins Monika Jurgilaitė.

Gyvakarų sodyboje bus rodomas spektaklis "Amerika pirtyje". Klojimo teatre – Alytaus miesto teatro spektaklis, Roko Radzevičiaus roko opera "Žuvų piemuo".

Merginas ir moteris tądien vilios žolelių pirtis, nuovirai grožiui ir sveikatai. Vyrus – liaudies meistrai ir skanumynų gamintojai. Savaitgalį nusprendusiesiems praleisti muziejuje, organizatoriai žada daug smagios muzikos, žaidimų ir įvairiausių viktorinų.