Antarktidos ledynai vasarą dabar tirpsta dešimteriopai greičiau negu prieš 600 metų, o sparčiausio ledo tirpsmo laikotarpiai užfiksuoti per pastaruosius 50 metų, sakoma pirmadienį paskelbtoje bendroje Australijos ir Didžiosios Britanijos mokslininkų studijoje.

Australijos nacionalinio universiteto (ANU) ir Britanijos Antarkties tarnybos bendra tyrėjų grupė išgręžė 364 metrų ilgio ledo kerno mėginį Džeimso Roso saloje prie Antarktidos pusiasalio, siekdama nustatyti istorinius temperatūros svyravimus toje teritorijoje.

Aiškiai matomi ledo sluoksniai rodo laikotarpius, kai vasarą iškritęs sniegas aptirpdavo ir vėl užšaldavo.

Matuodami tuos sluoksnius mokslininkai nustatė, kaip keitėsi ledo tirpsmo sparta, priklausomai nuo orų temperatūros pokyčių vietovėje, kurioje buvo paimtas mėginys, per pastarąją tūkstantmetį.

„Nustatėme, kad šalčiausios sąlygos Antarktidos pusiasalyje ir mažiausias vasaros tirpsmas būdavo maždaug prieš 600 metų“, - sakė pagrindinė šios studijos autorė Nerilie Abram (Nerili Abram) iš ANU Žemės mokslų tyrimo mokyklos.

„Tuo metu temperatūros buvo apie 1,6 laipsnio Celsijaus žemesnės negu fiksuotos XX šimtmečio pabaigoje, o per metus iškritusio sniego dalis, kuri ištirpo ir vėl užšalo, buvo apie 0,5 proc. - pridūrė ji. - Mūsų dienomis stebimą beveik dešimt kartų didesnį kasmetinį sniego tirpsmą kiekvienais metais.“

„Nors temperatūra šioje vietoje laipsniškai didėjo fazėmis per kelis šimtus metų, labiausiai tirpsmas suintensyvėjo nuo XX amžiaus vidurio“, - aiškina mokslininkė.

Šis straipsnis, paskelbtas žurnale „Nature Geoscience“ yra dar tik antroji ledo tirpsmo istorijos Antarktidos žemyne rekonstrukcija.

N.Abram nurodė, kad šie tyrimai padėjo mokslininkams surinkti tikslesnių duomenų apie tiesioginį ir netiesioginį Antarktidos ledo šelfo ir ledynų poveikį, kylant pasaulinio vandenyno lygiui.

„Tai reiškia, kad Antarktidos pusiasalyje atšilo iki tokio lygio, jog netgi menkiausi temperatūros pokyčiai dabar gali lemti didelį vasaros ledo tirpsmo padidėjimą, - sakė ji. - Tai turi didelę reikšmę ledo nestabilumui ir jūros lygio kilimui šylant klimatui.“

Britanijos Antarkties tarnybos tyrėjas Robertas Mulvaney (Robertas Malvanis) vadovavo ledo gręžinį padariusiai ekspedicijai ir tapo šio straipsnio bendraautoriumi.

„Turėti duomenų apie ankstesnį tirpsmo intensyvumą pusiasalyje ypač svarbu dėl ledynų traukimosi ir ledo šelfo nykimo, kurį stebime toje teritorijoje, - sakė jis. - Vasaros ledo tirpsmas yra esminis procesas, kuris, kaip manoma, susilpnino ledo šelfą palei Antarktidos pusiasalį, lemdamas dramatiškus subyrėjimus, taip pat spartinantis ledynų tame regione per pastaruosius 50 metų.“