Tačiau b1866 m. astronomai naktiniame danguje užfiksavo žvaigždės sprogimą.ritų astronomas Džonas Heršelis (John Herschel) tiksliai tame pačiame dangaus skliauto taške ryškų žybsnį užfiksavo ir prieš 24 metus. Dž. Heršelio atradimas buvo tučtuojau užprotestuotas – esą jis tada ten matė paprasčiausią žvaigždę. Ką matė Dž. Heršelis pagaliau išsiaiškino Bredlio Šaferio (Bradley Schaefer) vadovaujami Luizianos valstijos universiteto tyrėjai.

Mėgindamas įminti 150 metų senumo mįslę, B. Šaferis išstudijavo Karališkosios britų astronomų draugijos archyvą – šiai draugijai Dž. Heršelis paliko visus savo užrašus. Originalaus dokumento B. Šaferiui archyve rasti nepavyko, tačiau jis rado geriausią iš visų likusių įmanomų variantų – kopiją, padarytą paties Dž. Heršelio. Tą kopiją Dž. Heršelis vienam kolegai siuntė po 1866 m. sprogimo praėjus keletui savaičių. Dokumento analizė atskleidė, kad Dž. Heršelis matė ne periodinę novą Šiaurės Vainiko T, o kitą žvaigždę – BD+25°3020.

Užuot visaton pasiuntusios paskutinę gulbės giesmę, periodinės novos yra tokios žvaigždės, kuriose sprogimai kartojasi cikliškai ir stabiliai. Periodinės novos yra baltosios nykštukės, siurbiančios medžiagą iš kaimyninių žvaigždžių ir žybtelinčios, kai ant jų paviršiaus nukrinta pakankamai „vogtos“ medžiagos. Suprasti, kiek dažnai sproginėja tokio tipo novos, yra labai svarbu mėginant perprasti dangaus kūnus, kurie galiausiai gali evoliucionuoti į 1a tipo supernovas. Tačiau 1866 m. apie novas žinota nedaug.

„Kai Šiaurės Vainiko T pradingo, astronomų pasaulis sujudo“, - pristatydamas savo tyrimo rezultatus 221-ajame Amerikos astronomų draugijos kongrese kalbėjo B. Šaferis.

1866 m. Dž. Heršelis, legendinio britų astronomo, sero Viljamo Heršelio (William Herschel) sūnus perkratė savo užrašus, ieškodamas žvaigždėlapio, kurį jis nusibraižė prieš 24 metus.

„Keletas kolegų Dž. Heršeliui tada sakė: „Žmogau, ar esi tikras, kad tai – ne BD+25°3020 žvaigždė?“ – pasakojo B. Šaferis.

Periodinės novos tipo baltoji nykštukė trečią sykį per pastaruosius porą šimtų metų žybtelėjo 1946 m. Tai leido manyti, kad laiko intervalas tarp žybsnių – 80 metų. Bet jei Dž. Heršelis sprogimą matė ir 1842-aisiais, tai gali pakeisti šios žvaigždės žybsnių periodiškumo charakteristikas ir astronomams būtų pats metas suremti galvas bei pabandyti suprasti taip keistai besikartojančius sprogimus ir galbūt performuluoti periodinės novos sampratą.
Mįslė įminta

Periodines novas tyrinėjančiam B. Šaferiui Dž. Heršelio užminta mįslė nebuvo užduotis, reikalaujanti paprasčiausio nustatymo, kurioje tiksliai dangaus sferos vietoje yra Dž. Heršelio regėta žvaigždė. Žvaigždė BD+25°3020 yra pernelyg blausi, kad ją būtų galima plika akimi įžvelgti iš jūros lygio. Vadinasi, Dž. Heršelis negalėjo jos pamatyti be pagalbinių priemonių, samprotauja B. Šaferis. Jei Dž. Heršelis žvaigždę pastebėjo be pašalinės (instrumentinės) pagalbos, tuomet veikiausiai jis matė ne BD+25°3020, o periodinę novą Šiaurės Vainiko T.
Naršydamas po Dž. Heršelio paliktą laiškų archyvą, B. Šaferis rado žinutę, kad visus stebėjimus jis atlikinėdavo be papildomos optikos.

Retsykiais britų astronomas naudodavo teatrinius žiūronus, pro kuriuos jis galbūt galėjo įžvelgti BD+25°3020. Tačiau tiek informacijos buvo per mažai ir B. Šaferis ieškojo toliau. Nors originalaus žvaigždėlapio ir nerado, Luizianos valstijos universiteto astronomas užtiko Dž. Heršelio laiško kolegai astronomui su nubraižyta diagrama kopiją, kuri, kaip patikino B. Šaferis, yra autentiška.

Iš diagramos tapo aišku, kad Dž. Heršelis stebėjo dangaus šviesulį, kuris buvo žvaigždės BD+25°3020 vietoje ir negalėjo būti Šiaurės Vainiko T.

„Tad 1842 m. Šiaurės Vainiko T (periodinė nova) nežybtelėjo“, - reziumavo B. Šaferis, padėdamas tašką 150 metų senumo „byloje“. Jo tyrimo rezultatai bus pristatyti artimiausiame žurnalo „The Observatory“ numeryje.