Australijos mokslininkų tyrimų duomenimis, baltųjų ryklių smegenys turi panašumų su žmonių smegenimis. Kaip skelbia naujienų agentūra AFP, mokslininkai tikisi, kad šis atradimas padės sukurti veiksmingą priemonę baltiesiems žudikams atbaidyti.

Didieji baltieji rykliai vakarinėje Australijos pakrantėje – rimtas pavojus čia leidžiantiems laiką vandens sporto mėgėjams. Šie jūrų žudikai per praėjusius metus nusinešė ne vieną poilsiautojo gyvybę.

Nerimą keliantis ryklių aukų skaičius verčia ieškoti išeičių ir valdžią. Per pastaruosius 10 mėnesių įvykus 5 tragiškoms, mirtimi pasibaigusioms nelaimėms, rugsėjį vyriausybė paskelbė naują per arti prie paplūdimių priplaukusių ryklių gaudymo ir naikinimo planą. Be to, finansuojami tyrimai, kuriais mėginama atrasti alternatyvių, veiksmingesnių priemonių, kaip nuo pakrantės atbaidyti šiuos itin pavojingus padarus.

Vakarų Australijos universiteto ryklių tyrinėtoja Kara Yopak, per savo karjerą išanalizavusi daugiau nei 150 ryklių rūšių smegenis, skelbia, kad, remiantis naujausiais tyrimų duomenimis, galima teigti didžiųjų baltųjų ryklių ir žmonių smegenų panašumą.

„Nemaža didžiųjų baltųjų ryklių smegenų dalis susijusi su vizualiniu aspektu. Tai reiškia, kad veiksmingiausios priemonės atbaidyti rykliams turėtų būti vizualinės, vaizdinėmis“, – konstatavo K. Yopak, cituodama tyrimą, kurio rezultatai neseniai publikuoti „Brain, Behaviour and Evolution“ žurnale.

Šiuo metu populiariausios priemonės rykliams atbaidyti nukreiptos į ryklio viršugalvyje esančias elektrai jautrias poras, kuriomis šis padaras pajunta būsimo grobio keliamas silpnas vandens sroves. Priemonės skleidžia stiprius elektroninius signalus, kurie turi plėšrūną nubaidyti.

K. Yopak teigimu, ši technologija iš esmės pakankamai veiksminga, išskyrus baltųjų ryklių atvejį – pastarieji tokiai gudrybei nepasiduoda. Supratimas, kaip veikia didžiųjų baltųjų ryklių smegenys, galėtų padėti sukurti kitokią priemonę jiems veiksmingai nubaidyti. Greičiausiai, ji turėtų būti iš pirmo žvilgsnio ganėtinai paprasta – kažkas panašaus į ryškias žymes, klijuojamas ant banglenčių ar plaukimo kostiumų.

„Pavyzdžiui, ryklys galėtų atpažinti nuodingos jūrų gyvatės kontūrus ir plaukti šalin. Svarbiausia suvokti, kaip neurobiologija veikia jų elgesį ir šią informaciją panaudoti kuriant apsaugos nuo baltųjų ryklių metodus“, – aiškino ryklių tyrinėtoja.

K. Yopak yra Vakarų Australijos universiteto Vandenynų instituto tarpdisciplininės mokslininkų komandos, dirbančios naujų apsauginių priemonių nuo ryklių kūrybos procese, narė.

Dauguma ryklių, kaip paaiškėjo, turi smegenis, kurių dydis panašus į žinduolių ar paukščių, paneigiantis gana gajų mitą, kad rykliai yra „išskirtinio ėdrumo mašinos pupos dydžio smegenimis“.

Rykliai – paplitęs reiškinys Australijoje, vis dėlto dėl jų kaltės žuvusiųjų anksčiau buvo kur kas mažiau – iš vidutiniškai 15 per metus įvykusių nelaimių vos viena baigdavosi tragiškai – ryklio sužaloto žmogaus mirtimi.

Ekspertų teigimu, nuo ryklių nukentėjusių ir žuvusiųjų skaičiaus augimas susijęs su gyventojų skaičiaus augimu bei vandens sporto šakų išpopuliarėjimu.