Ar kada teko regėti paslaptingus „iksus“, pagaliukus ar apskritimus, išraižytus ar išpieštus ant medžių miškuose ir parkuose?

Neišsigąskite, tai ne šnipų ar paslaptingų pogrindinių palikti sutartiniai ženklai, ir ne ateivių egzistensijos įrodymai. Taip žymimi saugotini arba kirtimui „pasmerkti“ medžiai.

Valstybiniuose miškuose dirbantys urėdijų darbuotojai turi specialius žymeklius (kleimus), kuriais žymi iškirsti ruošiamus medžius. Tokius pat žymeklius gauna ir privatūs miško savininkai po mokymų urėdijose. Kiekvienas žymeklis turi savo unikalų numerį, kuris matomas pažymėjus medį.

Toks žymėjimas reikalingas, kad vėliau nekiltų nesusipratimų ir visuomet būtų aišku, kas davė leidimą nukirsti vieną ar kitą medį.

Žymekliai naudojami tiek rinktiniams, tiek plyniems kirtimams žymėti. Žymint medžius, visoje Lietuvoje naudojami sutartiniai ženklai, paprastai žymimi krūtinės aukštyje – kryžius (arba „iksas“) rodo, kad medis yra priskiriamas malkinės medienos tipui, pusiau padarinė mediena žymima ištisiniu brūkšniu, o padarinė – dviem ištisiniais brūkšniais.

Padarinė mediena – tai apvalioji mediena skirta perdirbimui. Priklausomai nuo medžio kokybės, storio ir kitų savybių, ji gali būti panaudota statybinės, tarinės medienos ruošime, popieriui ar fanierai gaminti. „Ankščiau visi įsivaizdavo, kad jei apvalus ir ilgas rąstas, tai jau statybinė mediena, bet iš tikrųjų jis gali būti panaudotas daug kur“, - GRYNAS.lt aiškino Utenos miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Petras Stasytis.

Medžiai markiruojami dažniausiai naudojant minėtus specialius žymeklius, bet kartais žymėms palikti gali būti naudojamas ir kirvis arba raudoni dažai.

„Dar atskirai gali būti žymimos plynų kirtimų ribos. Šiais technikos laikais tereikia praeiti su GPS imtuvu ir pažymėti būsimos biržės kampus, kurioje bus vykdomas plynas kirtimas. Tie kampai paskui sujungiami prakertant 1 metro pločio spindžius“, - pažymi P. Stasytis.

Pagal galiojančius bioįvairovės įstatymus, plyno kirtimo 1-ame ha, turi būti palikta 10 stiprių sveikų medžių, kurie galėtų barstyti sėklas ir tapti prieglobsčiu paukščiams ir kitiems miško gyventojams. Šie sėkliniai medžiai yra pažymimi raudonais dažais padarant lanką krūtinės aukštyje. Lygiai taip pat žymimos ir kertinių miško buveinių ribos. „Kertinės miško buveinės, tai tarsi mikrorezervatai. Juose yra draudžiama bet kokia ūkinė veikla. Kertinių miško buveinių ribas mes taip pat pažymime raudonais lankais krūtinės aukštyje“, - medžių žymėjimų subtilybes toliau dėstė inžinierius. Anot jo, nors įstatymuose ir nėra tiksliai parašyta, kad tokios vietose lankytis draudžiama, visgi jis pataria tokių vietų vengti, nes jose yra siekiama palikti natūralias sąlygas gamtai vystytis taip, kaip jai reikia.

P. Stasytis pridūrė, kad griežčiausiai žymėjimo taisyklių laikomasi valstybiniuose miškuose. Privatūs savininkai gali imtis ir kitokių žymėjimų, bet paprastai jie būna vienodi, tiesiog skiriasi įrankis, kuo atliktas žymėjimas: „Taisyklėse parašyta, kad žymėjimus galima atlikti spaudais, asmeniniais žymekliais, numeriais, žievės patašymu, dažais, rėžtuku arba kokybės ženklais. Taigi, beveik visi būdai leidžiami“. Tos pačios žymėjimo taisyklės taikomos ir miestų žaliosiose erdvėse.

Taigi, jei kada eisite parku ir pamatysite raudoną kryžių ar vieną arba du brūkšnius ant medžio, žinokite - jų dienos jau suskaičiuotos. Neužmirškite ir raudonomis linijomis apie visą kamieną žymimų kertinių miško buveinių, kurias kartais galite netyčia aptikti grybaudami ar uogaudami miško tankmėje – tas kampelis paliktas gamtai.