Praėjus daugiau kaip dviem šimtmečiams, mokslininkai mano galiausiai įminę skiautės, kuri, kaip teigiama, pamirkyta Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI kraujyje, mįslę.

Kai po Prancūzijos revoliucijos Liudvikas XVI nukeliavo į giljotiną, paryžiečiai grūmėsi, kad gautų karaliaus nužudymo relikviją – pamirkytų drabužius jo kraujyje.

Jau daugybę metų tyrėjai bandė nustatyti, ar iki šių dienų išlikęs originalus šią egzekuciją menantis atminimo ženklas. Naujas DNR tyrimas padėjo įminti mįslę, kuri gyvavo beveik 220 metų. Nustatyta, kad ant indo iš moliūgo beveik neabejotinai yra kritusio karaliaus kraujo dėmių

1793 metų sausio 21 dieną paryžietis Maximilienas Bourdaloue tapo viešo Liudviko nukirsdinimo liudininku. Po to, jis drauge su daugybe kitų žmonių pamirkė savo nosinaitę kraujyje, likusiame prie giljotinos.

Tuomet jis nosinę paslėpė inde iš moliūgo, dabar priklausančiame italų šeimai. Pats audinys jau seniai suiro, tačiau talpoje, kurioje jis buvo, vis dar yra tamsiai raudonų dėmių ir užrašas, bylojantis, kaip suvenyras gautas po karaliaus nukirsdinimo.

Tačiau nebuvo jokių galutinių įrodymų, kad kraujas tikrai priklausė Liudvikui XVI. DNR mėginys negalėjo mįslės įminti, nebent jis būtų palygintas su kitu, paimtu iš karaliaus giminaičio.

Naujas tyrimas, paskelbtas leidinyje „Forensic Science International“, atrado trūkstamą grandį. Proveržį pavykta pasiekti tuomet, kai mokslininkai paėmė mėginį iš mumifikuotos  žymiausio Liudviko XVI protėvio, karaliaus Henriko IV, valdžiusio Prancūziją 1589–1610 metais, galvos.

Tyrimas parodė, kad Henrikas turėjo retą dalinę Y chromosomą. Liudvikas buvo vienas iš jo tiesioginių vyriškosios linijos palikuonių. Juos skyrė septynios kartos. Dėmėse ant indo iš moliūgo taip pat buvo Y chromosoma, o taip pat kitų atitikimų, kurie leido ekspertams padaryti išvadą, kad talpoje beveik neabejotinai yra nužudyto karaliaus kraujas.

„Turint galvoje, kad dalinės Y chromosomos profilis šiuolaikinių žmonių duomenų bazėse yra ypač retas, mes darome išvadą, kad abu vyrau galėjo būti susiję per tėvo pusę. Kalbant istoriškai, šie DNR duomenys galėtų patvirtinti ankstesnių Liudviko XVI mėginio tapatybę“, – teigiama tyrime.

Tyrimas 95 proc. tikslumu nustatė, kad 246 kartus labiau tikėtina, jog mumifikuotos galvos savininkas ir kraujo dėmės savininkas yra susiję, nei kad jie nesusiję. Ir Henrikas IV, ir Liudvikas XVI sulaukė žiauraus galo, o abiejų jų relikvijos išlikę iki šių dienų.

Kaip tiksliai Liudvikas mirė, taip pat buvo nemaža mįslė. Anot kai kurių pasakojimų, Liudvikas buvo taip išsigandęs, kad ant ešafoto užlipo tik grasinant ginklu. Kiti liudininkai teigia, kad egzekucija įvykdyta prastai ir galvą nukirsti pavyko tik antruoju bandymu.

Visa tiesa išaiškėjo 2006 metais, kai galiausiai atrastas Charleso Henri Sansono, „vyriausiojo Paryžiaus budelio“ ir žmogaus, nukirsdinusio karalių, laiškas.

Jis apibūdino, kaip drąsiai Liudvikas pasitiko mirtį, užlipęs ant ešafoto. Nors jam nebuvo leista kreiptis į minią, jis labai garsiai ištarė: „Žmonės, aš mirštu nekaltas.“

Teigiama, kad atsisukęs į Ch. H. Sansoną ir kitus budelius, jis pasakė: „Ponai, esu nekaltas dėl visko, kuo mane kaltina. Norėčiau, kad mano kraujas padėtų pamatus prancūzų laimei.“

Ch. H. Sansonas rašė: „Liudvikas viską atlaikė taip šaltakraujiškai ir tvirtai, kad mus visus nustebino. Esu įsitikinęs, kad šis tvirtumas kilo iš religinių įsitikinimų, kurie taip giliai, kaip jo, neveikė ir neįtikino nieko kito.“