Anot majoro V. Senkaus, Lietuvos kariuomenėje už fizines pratybas ne ką mažiau reikšmingi mokymai sėdint prie kompiuterio.

Norint apginti šalį, svarbu ne tik tvirtai laikyti rankoje ginklą, bet ir ugdyti komunikacinius gebėjimus.

Pabandykime įsivaizduoti, kad į Lietuvos Respublikos oro erdvę įskrenda nežinomas lėktuvas ir nukrenta netoli Tauragės. Į įvykio vietą atskuba ugniagesiai, greitosios pagalbos darbuotojai, ant kojų pašoka ir policijos pajėgos. Jūs stebite visą šią situaciją ir turite tiksliai pranešti savo pavaldiniams apie tai, kas vyksta.

Arba įsivaizduokime kiek sunkesnę situaciją: į Lietuvos Respublikos teritoriją įrieda priešiškos valstybės tankai ir siaubia viską, kas yra aplink. Jūsų pareiga – gaunant informaciją priimti teisingus sprendimus. Nuo jūsų strateginių gabumų ir supratimo priklausys, ar apsigins Lietuva nuo užpuolikų, ar ne.

Štai tokios ir panašios pratybos mūsų kariams vyksta Lietuvos kariuomenės generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre. Kalbant paprastai, vieni žmonės sėdi prie kompiuterių ir juose valdo sukurtą priešą, kiti kariai, jį pastebėję, radijo ryšiu praneša apie esamą situaciją, o tie, kurie informaciją priima – sprendžia, kaip pasielgti.

Viskas vyksta kaip tikrame mūšio lauke, tad lengvos pergalės nesitikėkite. Tą patvirtina kompiuterizuotų pratybų skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Vilius Senkus.

„Būna visaip. Dažniausiai iš tikro laimi priešas, todėl mes ir mokomės priešą nugalėti. Jeigu priešas būtų silpnas, nebūtų ko mokytis, būtų labai paprasta. Todėl specialiai priešas yra stiprinamas. Per pratybas visą laiką būna įtampa, stengiamasi ją sukurti specialiai, kad žmonės jaustųsi kaip kare, kad nesijaustų taip, tarsi būtų atvažiavę pažaisti kompiuteriais“, – sako V. Senkus.

Kompiuterizuotos pratybos – tai ne šiaip žaidimas „šaudyk ir gaudyk“, kurį gali žaisti kiekvienas vaikas. Tai rimtas, paklusnumo reikalaujantis darbas, trunkantis ištisas valandas. Vis dėlto, anot majoro Viliaus Senkaus, kartais kariai, norėdami laimėti, per daug įsijaučia ir trumpam pamiršta, ką iš tikrųjų turi daryti.

„Nėra būtina sąlyga laimėti. Būtina sąlyga yra išmokti, pamatyti savo klaidas, trūkumus ir pamatyti, ką mes darome gerai, ir tuos dalykus sustiprinti. Visąlaik visi turi norą nugalėti. Kartais būna, kad kariai netgi per daug pasineria į žaidimą. Ypač tie, kurie valdo priešą. Jie turi pakankamai dideles pajėgas suvaldyti. Todėl yra instruktoriai, kurie sustabdo operatorius nuo per didelio įsitraukimo į žaidimą“, – pasakoja kompiuterizuotų pratybų skyriaus viršininko pavaduotojas.

Majoras aprodė kovinio rengimo centro patalpas, kuriose vyksta pratybos. Tai – kompiuterių pripildytos auditorijos, turinčios simbolinius pavadinimus – Juodoji salė, Mėlynoji salė... O nieko bendra su krepšiniu neturinčioje Oranžinėje salėje dėmesį patraukė milžiniškas, gal keturių metrų aukščio žemėlapis, išpaišytas nesuprantamais ženklais. Pasirodo, pratybose be žemėlapio – neišsiversi.

„Jeigu kas nors mano, kad simuliacija čia vyksta tik sėdint prie kompiuterių, tai iš tikro taip nėra. Pagrindinis darbas tenka žmonėms, sėdintiems prie žemėlapio. Jie gauna informaciją, kurią jiems perduoda tie žmonės, kurie sėdi prie kompiuterių. Ir, nematydami to, kas vyksta mūšio lauke, tik naudodamiesi žemėlapiu ir gauta informacija, jie turi priimti sprendimus. Ir tokiu būdu yra treniruojamas štabas. Realiai mūšio lauke jie irgi nematys pajėgų, jie bus kažkur toliau nuo fronto linijos ir dirbs su ta informacija, kurią gauna, turės pasikliauti tais žmonėmis, kurie viską mato realiai“, – tvirtina majoras.

Beje, jo taip ir norėjosi paklausti – o kokį priešą įsivaizduoja Lietuvos kariai? Gal tai – žinomos valstybės?

„Priešiškos pajėgos yra tiesiog priešiškos pajėgos. Nėra konkrečios valstybės. Visą laiką kariuomenėje vykstant pratyboms priešas nėra tiesiogiai įvardijamas. Naudojami išgalvoti pavadinimai, pavyzdžiui, Ruklandija“, – šypsosi V. Senkus.

Kompiuterinės programos naudojamos daugelio pažangių valstybių kariuomenių. Lietuva šiuo atveju seka Jungtinių Amerikos Valstijų pavydžiu, o programa, kurią turime, vadinasi JCATS, angliško žodžių junginio „Jungtinis Konfliktų ir Taktikos mokymo Simuliatorius“ trumpinys. Žinoma, gali iškilti klausimas: kiek tokios programos naudingos, kai viską tenka išbandyti praktikoje?

„Kalbant apie pačią programą, ji niekada neduos to pačio rezultato esant vienodoms sąlygoms: jeigu vieną kartą priešas bus nušautas, kitą kartą jis gali būti sužeistas, trečią – į jį gali būti išvis nepataikyta. Duomenų bazėje naudojama tikimybių teorija. Be to, tai, kas vaizduojama kompiuteryje, nėra tiek svarbu apmokyti bataliono štabą – žmonės, kurie sėdi štabe, jie nemato, kas vyksta kompiuteryje, jie pasikliauja informacija. Dienos pabaigoje vyksta aptarimas, kurio metu stengiamasi, kad kariai patys surastų savo neigiamus aspektus. Kariai taip geriau įsimena ir tokiu būdu mokosi. Kiekvienas dalinys, kiekvienas karys yra skirtingas ir tam jie čia atvažiuoja, kad mokytųsi“, – sako Lietuvos kariuomenės generolo Adolfo Ramanausko karinio rengimo centre dirbantis kompiuterizuotų pratybų skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Vilius Senkus.