Viena didžiausių šiuolaikinio pasaulio rykščių – bado problema. Nors sparčiai tobulėja nanotechnologijos, biotechnologijos, užkariaujamas kosmosas, žmonija vis dar kenčia dėl paties elementariausio gyvybiškai svarbaus maisto trūkumo.

Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) teigia, jog iki 2030 metų pasaulinė maisto gamyba turi padidėti bent 50 proc., kad jo užtektų sparčiai gausėjantiems gyventojams. Praėjusių metų duomenimis, daugiau nei 950 mln. žmonių kentėjo nuo bado, dar apie 2 mlrd. nuolat kenčia dėl maisto stygiaus.

Statistika atskleidžia žiaurią realybę - nuo bado kasmet miršta 6 mln. vaikų (arba po 16,5 tūkst. kasdien).

Ironiška, tačiau Pasaulio išteklių instituto (Vašingtonas, JAV) duomenimis, pasaulyje maisto pagaminama daugiau negu reikia. Tačiau egzistuoja daugybė priežasčių, kodėl pagaminto maisto perteklius nepasiekia badaujančių: augančios maisto kainos, logistikos problemos, trumpas kai kurio maisto galiojimas, skurstančiųjų šalių ekonominis silpnumas, išmetamo maisto kiekis išsivysčiusiose šalyse ir t. t.

Pasaulyje yra dešimtys, jei ne šimtai, labdaros organizacijų ir fondų, kovojančių su badu. Nors badaujančiųjų kasmet daugėja, visgi pastarosios organizacijos vaidina svarbų vaidmenį, bent jau pristabdant problemą, ir sutinka, kad greitas šios problemos sprendimas veikiausiai yra mokslo ir technologijų rankose.

Mokslininkų bendruomenė taip pat nevieninga – dalis jų ieško gana paprastų konvencinių būdų problemai įveikti, kiti pasisako už radikalesnius sprendimus.

Tvarioji žemdirbystė

Tvariosios žemdirbystės šalininkai teigia, kad nereikalingos jokios itin sudėtingos technologijos ar atradimai panaikinti maisto trūkumui. Tereikia pergalvoti ir atnaujinti nusistovėjusias ūkininkavimo technologijas. Anot jų, „žalioji revoliucija“, vykusi praėjusio amžiaus 5–8 dešimtmečiuose ir davusi pasauliui monokultūras (vienos rūšies maistinės kultūros auginimas itin dideliame plote) bei pesticidus, buvo trumpalaikis sprendimas. Pesticidai per kelis dešimtmečius užteršė dirvožemį ir vandenį, o monokultūriniai žemės ūkio augalai itin neatsparūs naujų mutacijų augalų parazitams ir ligoms.

Pagrindinis šio sprendimo tikslas – žemdirbių švietimas. Teigiama, kad didelė dalis neturtingų kraštų žemdirbių tiesiog nežino geresnių ūkininkavimo metodų. Jie ūkininkauja taip, kaip ūkininkavo jų tėvai ir seneliai.

Įveikus tradicijas, bus būtina keisti požiūrį ir į monokultūrinį ūkininkavimą. Tvarios žemdirbystės šalininkai siūlo mokyti skurdžių šalių ūkininkus kurti mažus, tačiau itin našius ūkius. Juose būtina maksimaliai efektyviai išnaudoti plotą sodinant daug įvairių rūšių augalų, vietoj pesticidų naudoti tik kompostą, kaip trąšą – gyvulių mėšlą ir netgi specialiais įrenginiais išvalytas žmonių išmatas. Be to, mažam ūkiui nereiktų tiek daug vandens ir jį prižiūrėti galėtų nedaug žmonių.

Šių idėjų kritikai teigia, kad maži ūkiai neišvengiamai pagamins ir mažiau maisto. Be to, jo surinkimas iš mažų ūkių ir eksportavimas į kitas šalis pridarys nereikalingų transportavimo problemų.

Mėsai – ne

Radikalesnis sprendimas – beveik arba visiškai atsisakyti mėsos. JAV statistika rodo, kad 1 kg mėsos užauginti reikia 7 kg kukurūzų ar kito augalinio maisto, o energijos tam reikia 4–7 kartus daugiau nei augaliniam maistui auginti. Garsus JAV agrokultūrų tyrėjas Rogeris Segelkenis teigia, kad apskritai augalinio maisto auginimas maistine verte yra net 54 kartais efektyvesnis.

Spėjama, kad šiuo metų apie 33 proc. dirbamos žemės yra naudojama gyvulininkystės reikmėms. Net jei ir augalinio maisto auginimas būtų tik pora kartų efektyvesnis maistine verte, jam skiriamo ploto pakaktų užauginti tiek maisto, kad būtų įveiktos visos dabartinės bado problemos.

Tokio sprendimo šalininkai pateikia ir kitus neigiamus gyvulininkystės padarinius: mėsos gamybos pramonė išskiria nemažai CO2, dėl kurio pertekliaus stiprėja šiltnamio efektas; atogrąžų miškai masiškai kertami dėl naujų ganyklų plotų, o miškų mažėjimas kelia daug naujų ekologinių problemų; mėsos pramonė sunaudoja nuo 10 iki 100 kartų daugiau vandens nei augalininkystės ūkiai, o vandens trūkumas jau dabar yra opi problema.

Mokslininkai, palaikantys tokias idėjas, kuria ir mėsos pakaitus. Olandijos Utrechto universiteto profesorius Henkas Haagsmanas patentavo sintetinę mėsą. Jis savo laboratorijoje kamienines gyvulių ląsteles „maitina“ vitaminais, aminorūgštimis, gliukoze bei mineralais ir išaugina raumenų audinį.

Jo teigimu, sintetinės mėsos skonis beveik identiškas tikrosios. Dar patobulinus šį procesą skonio neatskirtų niekas, o mėsa būtų visiškai švari. Teoriškai, iš vienos kamieninės ląstelės įmanoma pagaminti tiek mėsos, kad užtektų visam pasauliui.

Šiai teorijai priešinasi dalis mokslininkų. Nors dauguma sutinka, kad gyvulininkystė nėra efektyvus būdas maisto poreikiams patenkinti, jie netiki, kad pasaulis staiga atsisakys ar radikaliai sumažins suvartojamos mėsos kiekį. Skaičiavimai rodo visiškai priešingai – mėsos suvartojimas pasaulyje stabiliai auga.

Sintetinis maistas

Kitas galimas sprendimas – sintetinis maistas. Pesimistiškiau žmonijos galimybes vertinantys mokslininkai siūlo techninį sprendimą. Bado kankinamoms šalims (esant reikalui ir visam pasauliui) gaminti sintetinį maistą. Šiuo metu Afrikoje jau plačiai naudojamas sintetinis maistas kodiniais pavadinimais „F-75“ ir „F-100“, tačiau jis skirtas tik nuo bado nusilpusių žmonių organizmams sustiprinti ir gali būti vartojamas tik akylai prižiūrint gydytojui.

„Maistą iš tūtelės“ šiuo metu sėkmingai vartoja astronautai kosmose. Šis maistas beskonis (kosmose smarkiai ištinsta liežuvis ir gerklė, todėl blokuojami skonio receptoriai, tad skonis astronautams ir nereikalingas), tačiau labai norint galima jį ir pagerinti.

Jeigu pavyktų sukurti tokį sintetinį maistą, kuris būtų pigus, greitai ir dideliais kiekiais pagaminamas, be to, dar ir skanus, tai padėtų įveikti badą per labai trumpą laiką.

Idėjos kritikai sako, kad vienodas, „neįdomus“ maistas gali stipriai atsiliepti psichologiškai. Maistas smegenyse sužadina tas pačias zonas, kaip ir narkotikai, vadinasi, maistas žmonėms teikia didžiulį pasitenkinimą, kurį patyręs žmogus jaučiasi geriau ir gali imtis kitų darbų. Atėmus šį gyvybiškai svarbų kasdienį „narkotiką“, žmogus gali imtis kitų būdų malonumui patirti, tai gali sustiprinti ir įvairių psichinių ligų pavojų, paskatinti tikrų narkotikų vartojimą ar lemti kitą neprognozuojamą elgesį. Kaip pavyzdys pateikiamas 1965 m. NASA vykdytas eksperimentas, kai 24 astronautai 19 savaičių buvo maitinami tik sintetiniu maistu. Nors astronautai buvo izoliuoti, penki iš jų pabėgo nebegalėdami pakęsti pernelyg vienodo maisto.

Sintetinio maisto idėja kol kas nesuderinama ir su populiarėjančia „žaliąja mintimi“.

Biotechnologija ir genetikos mokslas

Retas nėra girdėjęs apie genetiškai modifikuotus produktus (GMP). Šie kontroversiškai vertinami biotechnologų ir genetikų sukurti produktai jau populiarėja visame pasaulyje. Paprastai šiuo būdu siekiama pagerinti augalo skonį, vaisiaus dydį, padidinti jo atsparumą ligoms ir kenkėjams. Naujausi mokslo pasiekimai leidžia beveik netrukdomai įvairiai modifikuoti maistą.

Šiuo metu JAV intensyviausiai naudojamos modifikuotos žemės ūkio kultūros. Daugiausia auginama modifikuotos sojos pupelės, kukurūzai, medvilnė. GMP sparčiai daugėja Azijoje. Kai kuriose šalyse vykdomi ir genetiniai bandymai su gyvuliais.

Šios idėjos stiprybė neva ta, kad kuriant geresnes modifikuotas kultūras nebereikia imtis jokių radikalių pokyčių žemės ūkyje.

Prieš GMP nusistatę vartotojai ir mokslininkai teigia, kad tokių produktų vartojimas ilgalaikėje perspektyvoje gali turėti didelių neigiamų padarinių. Jautresniems žmonėms toks maistas gali sukelti alergijas, lemti onkologines ligas. Be to, bijoma, kad GMP gali lemti ir augalų ligų bei kenkėjų mutacijas, su kuriomis taip pat reiks kovoti. Galiausiai lieka etinis ir moralinis genetinės inžinerijos klausimas – ar žmogus turi teisę savo nuožiūra keisti pačią gyvybės esmę?

O šalinininkai tikina, kad GMP kūrėjai imasi visų įmanomų saugumo priemonių, prieš pradedant gamybą produktas nuodugniai testuojamas, jis turi gauti valstybinių tarnybų patvirtinimus. Taip pat dėl GMO per keletą metų dar nekilo jokių didelių neigiamų padarinių.

Visos išvardytos idėjos nėra viena kitai itin prieštaraujančios. Mokslininkai taip pat kuria įvairius tarpinius planus. JTO sudaryta speciali komisija pasaulinei bado problemai spręsti tikina, kad taikys visus įmanomus būdus maisto trūkumui įveikti. Problema išsimėčiusi po visą pasaulį, todėl skirtingiems regionams gali būti taikomi skirtingi metodai, tad neatmetamos net ir fantastiškiausios ar radikaliausios mokslinės idėjos.