„National Geographic“ Pasaulinis tyrinėjimų fondas suteikė galimybę paramą gauti ir mokslininkams iš Lietuvos. Žurnalo vyriausiasis redaktorius Lietuvoje Frederikas Jansonas teigia, jog tai nėra konkursas – finansuojami visi komisijos atrinkti projektai, o skiriama suma taip pat nėra iš anksto nustatyta. Ji skiriama atsižvelgiant į mokslininko išvardytus poreikius.

Finansavimą iš šio fondo mėgins gauti ir Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto vadovas Sigitas Podėnas. Jis svajoja dar kartą nuvykti į jau ne kartą išvaikščiotą Mongoliją, kurios gamta ir gyvūnija sparčiai nyksta.

Fondas remia trijų kategorijų projektus – mokslinių tyrimų, gamtos išsaugojimo ir tyrinėjimo. Į mokslinės veiklos finansavimą gali pretenduoti 14 Šiaurės Europos valstybių mokslininkai. Pateiktus projektus vertina ir sprendimus dėl paramos skyrimo priima Mokslo patariamoji taryba, taip pat sudaryta iš garsių mokslininkų.

Planuose – viena iš dviejų egzotiškų šalių

Habilituoto daktaro laipsnį turintis Sigitas Podėnas pasakoja, jog Mongolijos fauną jis tyrinėja jau apie 15 metų. Dažniausiai šiuos tyrimus paremdavo Amerikos mokslo fondas. Tiesa, praėjusiais metais galimybę nuvykti į Mongoliją tyrinėtojui suteikė ir Lietuva.

„Deja, finansavimas iš Amerikos mokslų fondo jau baigėsi. Natūralu – baigėsi ir projektai. Ateinančiais metais organizuojama ekspedicija į Mongoliją, tačiau aš norėčiau patyrinėti truputį kitą vietovę, nei numatyta šioje ekspedicijoje. Viliuosi, kad pavyks nuvykti ir į Pietų Korėją, tik kol kas pakankamai sudėtinga susisiekti su jų mokslininkais. Pietų Korėja yra mažai ištyrinėta,“ - pasakoja S. Podėnas.

Gintaro gabaliukuose įstrigusius vabzdžius bei jų rūšis gerai išmanančio mokslininko pagalbos paprašyta ruošiant „Expo 2012“ Lietuvos paviljono ekspoziciją pasaulinėje parodoje Pietų Korėjoje. Čia greičiausiai bus eksponuojami reti gintaro inkliuzų pavyzdžiai iš Lietuvoje esančių kolekcijų.

Tyrimai – per karštį ir sniegą

Mongolijoje S. Podėnas daugiausia dėmesio skiria dvisparniams vabzdžiams. Tačiau į ekspedicijas dažniausiai vyksta daugiau nei 20 skirtingų sričių mokslininkų, todėl po tokių kelionių draugiškai dalinamasi įvairių sričių moksline medžiaga bei atradimais.

„Pirmiausia ten tirtas vandens užterštumas, klimato kaita ir jos padariniai. Mongolija yra toliausiai į pietus nutolusi valstybė, kurioje dar egzistuoja amžino įšalo vietų. Nors ši šalis yra daug piečiau negu Lietuva, tačiau vidury vasaros, liepos 7 dieną mus buvo užsnigę taip, kad negalėjome niekur pravažiuoti. Ir apskritai darbas ten nėra toks jau lengvas. Tai šalta, tai karšta, tai vandens nėra...“, - keistą egzotiškos šalies klimatą prisimena tyrinėtojas.

S. Podėno teigimu, Mongolija sparčiai kinta: sauso klimato šalyje šiltėja oras, sparčiau tirpsta sniegas. Be to, atsiskyrę nuo buvusios Tarybų Sąjungos mongolai ėmėsi intensyvios gyvulininkystės. Būtent tai ir neduoda mokslininkui ramybės – dešimtimis tūkstančių auginami galvijai dykumomis paverčia iki šiol žaliavusias teritorijas, keičia dirvožemio būklę ir reikalauja vis naujų plotų.

Kodėl nerūpi Lieuvos vabzdžiai?

„Vienas pažįstamas, gavęs „National Geographic“ finansavimą patarė užsiimti Lietuvos tyrimais. Bet juk Lietuvą tiriu jau tiek metų be jokio finansavimo! Turi laisvą savaitgalį – važiuoji ir dirbi, - teigė mokslininkas. - Yra prikaupta daug tyrimų, finansavimo reikėtų jų publikavimui, tik kad tam tikslui „National Geographic“ lėšų neskiria. Jie finansuoja lauko tyrimus, ekspedicijas. Ne sėdėjimą prie stalo ir knygų rašymą. Apskritai institute vykdoma daugybė įvairių projektų ir jie finansuojami įvairių šalių ar organizacijų“.

S. Podėnas pripažino, jog šiandien laikas darosi brangesnis, nei pinigai. Mokslininkai nespėja sudalyvauti visur, kur norėtųsi.

Nežinia, kurio projekto imsis

Kita jo idėja – toliau tyrinėti įvairių pasaulio vietovių gintarus. Iš kažkada vykusių tyrinėjimų Fidži saloje S. Podėnas parsivežė daug medžiagos apie gintaruose įstrigusius arba šiandien gamtoje aptinkamus vabzdžius. Kai kurios jų rūšys dar nematytos ir neaprašytos. Be to, kažkur instituto spintose guli įdomios medžiagos apie Centrinės Afrikos, Madagaskaro rūšis.

„Tų norų, svajonių yra įvairių. Tik dar nežinau – galbūt turėsiu galimybę nuvykti į Pietų Korėją, gal pavyks ir į Mongoliją. Tiksliai nežinau, kurie projektai gaus finansavimą, todėl niekur neskubu, - dėstė S. Podėnas. - Yra vienas reikalavimas, kad vykdant tyrimus ne Europos Sąjungos šalyse, juose dalyvautų ir tyrinėjamos šalies mokslininkai. Pažįstu Mongolijos mokslininkų, dalyvavusių ekspedicijose, jie buvo atvykę ir į Lietuvą.“

Lietuvos ekologijos instituto vadovas teigia, jog tyrimai, susiję su klimato kaita yra aktualūs visam pasauliui – nesvarbu, kurioje vietoje jie atliekami.

Vietiniams gyvūliai rūpi labiau, nei rečiausi gyviai

Lietuva ir Mongolija panašios gyventojų skaičiumi, nors pastaroji šalis už Lietuvą didesnė keliasdešimt kartų.

„Tačiau ten kitoks klimatas, jis kinta greičiau ir jei dabar neištyrinėsi Mongolijoje esančių rūšių, gali būti, jog po kelių metų išvis nebebus ką tyrinėti, - liūdnai kalba mokslininkas. - Žinau tokių vietų, kaip vienos upės slėnis, kur gyvenančios rūšys nėra sutinkamos niekur kitur pasaulyje. O šalia vietiniai jau statosi poilsiavietes, pradeda ganytis gyvuliai. Praeis keleri metai ir tos gyvūnijos nebeliks... Niekas net nesužinos, kas ten gyveno. Lietuvoje kažkokių „stebuklų“ savo srityje jau neatrasiu.“

Antra priežastis, traukianti S. Podėną į tolimas egzotiškos šalies vietoves yra galimybė pažvelgti į pasaulio praeitį. Lietuvos fauna susiformavo tik po paskutinio apledėjimo. Mongolijoje egzistuoja šimtus tūkstančių metų niekeno neliestų uždarų teritorijų – upės slėnių, kalnais apsuptų papėdžių - kuriose tiek pat laiko gyvena seniausios rūšys. S. Podėnas siekia jas atrasti ir ištirti, o vėliau palyginti Mongolijos ir Lietuvos fauną.

Mongolijoje – sėkmingesnė „loterija“

„Visą ten surinktą medžiagą aš atvežu į Lietuvą. Vėliau ją panaudoju dirbdamas su studentais. Taigi negalima sakyti, jog dirbu Mongolijai arba amerikiečiams, - kritikų argumentus iš anksto atrėmė Sigitas Podėnas. - Mokslininkai nuolat bendradarbiauja tarptautiniu mastu.“

Habilituotas mokslų daktaras teigia, jog kiekviena ekspedicija – savotiška loterija. Šansus „laimėti“ padidina tik ilgametė patirtis. Taip pat - vietovė.

„Kažko ieškai – nerandi, o atrandi tai, ko visai nesitikėjai. Mogolijoje tikimybė atrasti nežinomą rūšį yra praktiškai lygi tikimybei atrasti žinomą rūšį. Lietuvoje ši tikimybė gerokai mažesnė. Mokslininkų bendruomenė yra draugiška – jei pasiseka vienam, vadinasi, ir visiems kitiems. Dirbdami kartu savotiškai apmokome vietinius specialistus, jie pradeda daryti įvairius tyrimus vietinėse stotyse. Šiandien nemažai jų užima aukštas pareigas, turi savo studentų“, - pasakojo mokslininkas.