Kaip 4 mlrd. metų amžiaus ugnikalnis, „Tharsis Tholus“ atrodo visai neblogai. Greta šio Marso paviršiuje esančio seniai užgesusio uolienų kūgio daugelis Žemės viršukalnių atrodytų keliomis galvomis žemesni. Ir nors šio Raudonosios planetos ugnikalnio aprėdas dėl kone amžinybę trunkančios erozijos ir kosminių kūnų bombardavimų atrodo toli gražu nebe pirmos jaunystės, „Tharsis Tholus“ išdidžiai tebestūkso iškilęs virš Marso plynaukščių.

Šiuos gigantiškos Marso viršukalnės fotokadrus savaitės viduryje išplatino Europos Kosmoso Agentūra ESA. Tai – iš keleto kadrų sudarytas montažas. Juos 2004 m. aukštos rezoliucijos fotoaparatu užfiksavo kosminis zondas „Mars Express“ – skirtingą kalno šlaitų aukštį žymi skirtingos spalvos.

Ugnikalnio viršūnė virš supančių lygumų išsišovusi į 8 kilometrų aukštį. Nedaug trūksta ir iki aukščiausios viršukalnės Žemėje – 8848 metrų aukščio Everesto. Tačiau aukštaūgių Marso viršukalnių gretose „Tharsis Tholus“ yra niekuo neišsiskiriantis vidutiniokas – ką ir lyginti su 22 km milžinu Olimpo kalnu, kuris yra aukščiausias kalnas ne tik Marse, bet ir visoje Saulės sistemoje.

„Kadangi Marso gravitacija prilygsta tik 38 proc. Žemės gravitacijos, Raudonojoje planetoje gali stūksoti net triskart aukštesnės viršukalnės“, - aiškina vienas iš Marso instituto įkūrėjų, vyriausiasis NASA „Haughton-Mars Project“ projekto tyrėjas Paskalis Li (Pascal Lee).

Skirtingą kalno šlaitų aukštį žymi skirtingos spalvos ©ESA

Vienintelė savybė, išskirianti „Tharsis Tholus“ ugnikalnį iš kitų Marso milžinų, yra smarkiai apirusi jo išvaizda. Prieš galybę tūkstantmečių jis spjaudėsi lava, apie ką byloja žalios spalvos įduba vulkano kraterio centre. Ją kadaise juosė įspūdingas uolinių šlaitų žiedas, iš kurio dabar belikusi vienintelė rusvos spalvos ketera. Visą kitą kraterio „karūnos“ dalį laikas negailestingai pavertė dulkėmis.