Tebesitęsiant diskusijoms, kaip susiformavo Mėnulis, mokslininkai pasiūlė naują paaiškinimą.

Aišku tik tai, kad susidūrimas su kitu kūnu išmušė medžiagos iš jaunos Žemės, o susidariusios nuolaužos vėliau tapo šiandieniniu Mėnuliu.

Tačiau tikslios atsitrenkusio objekto dydžio ir greičio detalės vis dar diskutuotinos.

Internete paskelbtame tyrime mokslininkai iškėlė mintį, kad Žemė susidūrė su daug didesniu ir greitesniu kūnu nei manyta anksčiau.

Tokias teorijas teikia suderinti su tuo, ką jau žinome apie Mėnulį, apie audringus procesus, kurie sukelia palydovų formavimąsi, o tai pat tuo, ką kompiuterinės simuliacijos rodo apie ramesnį gravitacinį „rankiojimą“, kuris užbaigia darbą.

Pastaraisiais metais geriausias mokslininkų pateiktas spėjimas apie tai, kaip Mėnulis susiformavo, teigia, kad į jauną Žemę įsirėžė gana lėtai judantis, Marso dydžio kūnas, vadinamas Tėja.

Per susidūrimą abu kūnai turėjo įkaisto, o taip pat turėjo išsiskirti didžiulis išsilydžiusios medžiagos debesis. Didžioji jos dalis atvėso ir sulipusi suformavo Mėnulį.

Tai leistų manyti, kad Mėnulis sudarytas ir iš jaunos Žemės, ir iš Tėjos medžiagos, kurios tarpusavyje turėtų skirtis.

Istoriją dar labiau komplikuoja keletas „izotopinės sudėties“, gamtoje pasitaikančių kai kurių atomų atmainų santykių, tyrimų, atliktų naudojant mėginius iš Žemės ir Mėnulio.

Nors Mėnulis, kaip ir Žemė, turi geležies branduolį, jų geležies frakcija nesutampa. Kompiuteriniai modeliai, remiantys susidūrimo su Tėja idėją, rodo lygiai tą patį.

Tačiau Žemės ir Mėnulio deguonies izotopų santykis yra beveik identiškas, o ne visi mokslininkai sutinka, kaip tai nutiko.

Lyg to būtų negana, kovą leidinyje „Nature Geoscience“ savo tyrimą paskelbę mokslininkai tvirtina, kad Mėnulio mėginiai, kuriuos surinko „Apollo“ misijos, parodė, jog Mėnulyje ir Žemėje yra labai panašūs titano izotopo santykiai. Tai, anot jų, sustiprina idėją, kad Mėnulis buvo kažkokiu būdu nuskeltas nuo pačios Žemės.

Dabar Andreasas Reuferis iš Kosmoso ir tinkamumo gyvybei centro Berne, Šveicarijoje, su kolegomis atliko kompiuterines simuliacijas, iškeliančias kitą tikimybę: kad su jauna Žeme susidūrė dar didesnis ir greičiau judantis kūnas.

Anot jų, šis kūnas turėjo prarasti tik nedidelį medžiagos kiekį, o didžioji jo dalis „po susidūrimo ir pasprukimo iš įvykio vietos“ keliavo toliau.

To pasekmė – daug karštesnis nuolaužų diskas po susidūrimo, tačiau jis sutampa su tuo, kurio reikėtų Mėnulio dydžio kūnui suformuoti.

Tyrimo autorių teigimu, kadangi didžioji to, kas tapo Mėnuliu, turėjo būti smūgio metu išlaisvinta iš Žemės, panašumai tarp izotopų frakcijų turėtų būti ryškesni.

Norint užbaigti diskusijas, teks išanalizuoti daugiau elementų, aptinkamų iš Mėnulio pargabentuose mėginiuose, ir atlikti daugiau kompiuterinių simuliacijų, kurios parodytų, kad palydovas yra labiau mūsiškis.