Kas būtų, jei Žemė ir kitos planetos suktųsi ne aplink vieną žvaigždę (Saulę), o išsyk aplink dvi? NASA kosmine observatorija „Kepler“ tik ką atrado pirmąją stebėjimų istorijoje tokią planetinę sistemą, kurios centre – dvinarė žvaigždė. Iki šiol toks dangaus kūnų darinys buvo tik fantastų vizijose.

Nepraėjus nė metams po dvinarės žvaigždės, aplink kurią skrieja viena planeta (Kepler-16b) atradimo, „Kepler“ teleskopas aptiko dvinarę žvaigždę, aplink kurią skrieja keletas planetų. Dvinarė planetinė sistema yra už 4,9 tūkst. šviesmečių nuo Žemės, Gulbės žvaigždyne.

Šis atradimas įrodo, jog itin sudėtingame dvinarės žvaigždės pasaulyje gali susiformuoti ir egzistuoti po keletą planetų. Savo ruožtu, tai byloja apie planetinių sistemų įvairovę: regis, planetinės sistemos susiformuoja nebūtinai aplink vieną žvaigždę.

Astronomai dvinarėje žvaigždžių „Kepler-47“ sistemoje aptiko dvi planetas. Viena iš jų orbitų centre esančių dviejų žvaigždžių yra maždaug Saulės dydžio, tačiau tik 84 proc.

Saulės šviesumo. Antroji žvaigždė yra gerokai mažesnė – maždaug 1/3 Saulės ir mažiau nei 1 proc. Saulės šviesumo. Žvaigždės viena aplink kitą apsisuka per 7,5 Žemės paros.

„Priešingai nei tuo atveju, kai viena planeta skrieja aplink vieną žvaigždę, dvinarės žvaigždės planetinė sistema priversta skrieti aplink „judantį centrą“, - pasakoja San Diego universiteto astronomijos profesorius, tyrimo autorius Džeromas Orošas (Jerome Orosz). – To pasekmė – intervalai tarp tranzitų ir jų trukmės gali iš esmės keistis: kartais jie gali būti trumpesni, kartais – ilgesni. Būtent jie ir išdavė, jog aptikome planetinę sistemą su dvinare žvaigžde.“

Vidinė – arčiau žvaigždžių tandemo – esanti planeta Kepler-47b žvaigždžių porą apskrieja per 50 Žemės parų. Nors jos per teleskopą įžvelgti, savaime suprantama, neįmanoma, panašu, jog planeta yra pragariškas pasaulis, kurio superįkaitintoje atmosferoje yrantis metanas planetą apgaubia storu dujiniu šydu. Kepler-47b, kurios skersmuo už Žemės didesnis net 3 kartus, yra mažiausia iš visų žinomų dvinarių žvaigždžių planetų.

Išorinė planeta Kepler-47c gimtųjų žvaigždžių duetą apskrieja per 303 paras. Maža to, jos orbita yra vadinamojoje „gyvybės zonoje“ – regione, kuris pasižymi palankiomis sąlygomis, jog čia esančios planetos paviršiuje vanduo būtų skysto būvio. Vis dėlto vargu, ar Kepler-47c yra tinkamas gyvybei: panašu, jog tai – dujinis gigantas, kiek didesnis už mūsiškį Neptūną. Tiesa, šio milžino atmosferą gali sudaryti tankus ir storas vandens debesų šydas.

„Skirtingai nei vientulė mūsų Saulė, daugelis žvaigždžių yra dvinarių arba daugianarių sistemų dalys, kuriose viena aplink kitą sukasi dvi ar daugiau žvaigždžių, - atkreipia dėmesį „Kepler“ misijos vyriausiasis tyrėjas Viljamas Boručkis. – Ir mums nuolat nedavė ramybės klausimas: ar daugianarės žvaigždės turi planetines sistemas? Šis „Kepler“ atradimas liudija, jog jos planetų turi. Tad gyvybei tinkamų planetų paieškose ką tik aptikome naują planetų kategoriją, kuri atveria platesnes gyvybės egzistavimo visatoje perspektyvas.“

„Dvinarės žvaigždės planetinės sistemos atradimas yra fantastiškas atradimas, - pažymi Kalifornijos universiteto Santa Kruze astrofizikas ir planetologas Gregas Laflinas. – Vadovaujantis dabartine planetų formavimosi paradigma, šios planetoms turėjo būti velniškai sunku susiformuoti. Tikiu, jog teoretikai (ir aš pats) grįš prie vadovėlių, nes reikės patobulinti planetų formavimosi iš protoplanetinių dulkių diskų sampratą.“