Viena iš Mėnulį gaubiančių paslapčių – kodėl jis kažkada turėjo magnetinį lauką. Dvi mokslininkų komandos pateikė du atskirus paaiškinimus.

Kai „Apollo“ astronautai 7 ir 8 dešimtmečiuose pargabeno Mėnulio uolienų pavyzdžių, kai kurie jų nustebino mokslininkus, nes buvo magnetiniai. Tai reiškia, kad atskiros uolienos galbūt turi magnetinius šiaurės ir pietų polius ir savo mažą magnetinį lauką, rašo SPACE.com.

Taip nutinka uolienoms, kurių viduje yra tam tikrų mineralų, ir jei jos vėsta esant magnetiniam laukui. Tačiau problema ta, kad mokslininkai neturėjo nė menkiausios minties apie tai, kad Mėnulis kada nors turėjo magnetinį lauką, tad negalėjo paaiškinti, kaip tai nutiko.

Magnetinį lauką sugeneruoja dinama, kurią sukuria laidžios medžiagos, tokios kaip skystas geležis, srovių judėjimas. Kalbant apie Žemės magnetinį lauką, šis judėjimas vyksta planetos išoriniame branduolyje, jį sukelia šilumos konvekcija.

Tačiau Mėnulis yra per mažas, kad jame vyktų konvekcija. Mokslininkai taip pat negalėjo paaiškinti, kas dar galėtų sukurti reikiamą skysto geležies judėjimą Žemės palydovo viduje.

Vieną teoriją pateikusi Christina Dwyer iš Kalifornijos universiteto Santa Kruze ir jos kolegos teigia, kad mėnulio kietas vidurinis sluoksnis, vadinamas mantija, sujudina jo skysto geležies branduolį. Tyrėjai mano, kad taip vyksta dėl to, kad Mėnulio branduolys ir jo mantija sukasi šiek tiek skirtingomis ašimis, o riba tarp jų nėra visiškai sferinė, taigi dėl santykinio judėjimo skystis ima maišytis.

Šio sujudinimo stiprumą nulemia kampas tarp branduolio ir mantijos bei atstumas tarp Žemės ir Mėnulio, nes dėl potvyninės gravitacinės Žemės traukos Mėnulio mantija sukasi kitaip nei branduolys.

Šis modelis paaiškintų, kodėl Mėnulis anksčiau turėjo magnetinį lauką, tačiau dabar jo nebeliko. Taip nutiko dėl to, kad kampas tarp mantijos ir branduolio bėgant laikui sumažėjo, o atstumas tarp Žemės ir Mėnulio – padidėjo, tad dėl to potvyninės jėgos pamažu nusilpo. Nors kažkada šių jėgų magnetiniam laukui sukurti, dabar taip nėra.

Remiantis skaičiavimais, mokslininkai tvirtina, kad Mėnulis magnetinį lauką turėjo mažiausiai 1 mlrd. metų, kažkur prieš 2,7– 4,2 mlrd. metų.

„Remiantis tuo, ką žinome apie sužadinimą ir apie skysčių judėjimą, nerandame priežasčių, kodėl tai neturėtų veikti. Dabar reikia visa tai perkelti į kitą lygį ir patikrinti“, – kalbėjo Ch. Dwyer.

Anot Ch. Dwyer, tyrėjų komanda tyrinėjo paprasčiausią scenarijų, tačiau ji tikisi, kad mokslininkai, kurie tyrinėja sudėtingą dinamų fiziką, imsis aiškintis, ar tai galėtų paaiškinti tai, kas nutiko Mėnuliui.

Tačiau Mėnulio paslaptį galima paaiškinti ir kitaip.

Michaelis Le Barsas iš Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro ir Aix-Marseille universiteto Prancūzijoje   kartu su kolegomis kitą galimą seniau Mėnulyje buvusio magnetinio lauko paaiškinimą.

M. Le Barso komanda taip pat teigia, kad Mėnulio branduolyje esantį skystį galėjo sužadinti jo mantija. Tačiau jie siūlo kitą šio sužadinimo varomąją jėgą. Vietoj Žemės ir Mėnulio sąveikos, tyrėjai teigia, kad susidūrimas su dideliais kosminiais objektais pakeitė jo sukimąsi, dėl to mantija ir branduolys ėmė judėti skirtingai.

Pagal pirmąjį scenarijų, sužadinimas būtų pastovus, nes Žemę ir Mėnulį skyrė vienodas atstumas. Pagal antrąjį aiškinimą, turėjo būti trumpi ypač stipraus branduolio sužadinimo periodai, kai magnetinis laukas Mėnulyje svyruodavo.

Nors abi šios teorijos gali būti teisingos, taip pat gali būti, kad abu mechanizmai vaidino vaidmenį kuriant magnetinį lauką Mėnulyje.

„Abu tyrimai skatina mąstyti ir gali būti vienas kitą papildantys. Būsimi paleomagnetiniai eksperimentai su labai senų Mėnulio uolienų pavyzdžiais leis šias teorijas išbandyti“, – komentavo Dominique`as Jaultas iš Joseph-Fourier universiteto Prancūzijoje, nedalyvavęs nė viename tyrime.