Pasakėlės iš rūsio? Tai kad ne – tik fizika. Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, iš akvariumo su vandeniu į kolbą su skystu azotu panardinta ir akimoju apledėjusi auksinė žuvelė panardinta atgal į akvariumą per keletą akimirkų atsigauna ir gyvenimą tęsia toliau. Maža to, visa tai – nufilmuota.

Karpžuvių būriui priklausanti auksinė žuvelė čia taip pat ne iš pasakų – mįslė glūdi ne mistikoje, o Leidenfrosto efekte. Dėl to paties fizikinio reiškinio ant įkaitintos keptuvės užuot tučtuojau išgaravę mistiškus šokius šokti pradeda paprasto vandens lašai.

Priminsime, jog Leidenfrosto efektas – tai fizikinis reiškinys, kurio metu skystis, susilietęs su kūnu, kurio temperatūra kur kas aukštesnė už to skysčio virimo temperatūrą, generuoja izoliatyvų garų sluoksnį, o šis apsaugo skystį nuo staigaus užvirimo.

Taip atsitinka todėl, kad su Leidenfrosto tašką viršijusiu paviršiumi susilietusio skysčio sluoksnelis akimirksniu virsta garais. Garo sluoksnelis apsaugo skystį nuo sąlyčio su įkaitintu paviršiumi, tad skystis išgaruoja ne taip greitai. Ant tokios garų pagalvės staiga atsidūrę skysčio lašeliai ima greitai judėti.

Tas pats ir su „nemirtingąja“ žuvele: nuo šalčio pažeidimų apsaugo visą IŠ VANDENS IŠTRAUKTO ir skystan azotan žuvelės kūno paviršių akimirksniu padengęs vandens garo sluoksnis.

Ir nors Leidenfrosto efekto triuką yra išbandę ir populiarios TV laidos „Mitų griovėjai“ vedėjai, ŠLAPIĄ pirštą ar ranką panardindami į skystą šviną arba iš burnos išpurkšdami skysto azoto, triuko atlikėjai primygtinai rekomenduoja nei su savo (ar kitų) augintiniais, nei su savo (ar kitų) galūnėmis ar kitais organais neeksperimentuoti – tai gali būti labai pavojinga.

O štai pažiūrėti vaizdo siužetą – visai kitas reikalas.