Rusijos Pietų Uralo sritis, kur praėjusią savaitę nukrito meteoritas, nuo seno garsėja keistais reiškiniais. Ši vieta tarsi magnetas traukia dangaus kūnus, neatpažintus skraidančius objektus (NSO) ir paslaptingas nelaimes.
Pranašiški ženklai
Čeliabinsko kraštotyrininkė Irina Jegurnaja tramvajumi važiuodama į darbą dažnai žvilgteli į dangų rytų kryptimi.
„Pastebėjau, kad nuo lapkričio iki kovo čia dažnai galima pastebėti halą – nuo saulės disko nueinantį tiesų šviesos stulpą, – Čeliabinsko savaitraščiui „Sinegorje“ pasakojo moteris. – Tiems, kas tiki prietarais, bus įdomu, kad žalios spalvos „stulpas“ pranašauja laimę. Bet tai būdinga halui jūroje. Čeliabinske jis būna oranžinės arba rausvos spalvos.“
Halas – tai optinis reiškinys, susidarantis lūžtant ir atsispindint šviesos spinduliams plunksninių ir plunksninių sluoksninių debesų šešiabriauniuose prizmės formos ledo kristaluose. Šis reiškinys gali būti įmantrių formų. Pavyzdžiui, 1941 m. Čeliabinsko gyventojai danguje pamatė du didelius pasienio stulpus, o tarp jų – suplyšusi kareivišką batą. Pranašiškas ženklas tuomet neapgavo: po mėnesio Rusija buvo įtraukta į Antrąjį pasaulinį karą.
Bolidai skraidė ne kartą
I.Jegurnaja domisi ne tik šiuo reiškiniu, ji renka informaciją apie visokiausias anomalijas, vykstančias Čeliabinsko srityje. Anot moters, ko tik čia nebuvo: ir meteoritai, ir šiaurės pašvaistės, ir NSO, ir uraganai bei potvyniai.
Pirmoji gamtinė anomalija, apie kurią I.Jegurnaja rado duomenų archyvuose, nutiko 1735 m., kai rugsėjo viduryje iškrito gausus sniegas ir atėjo dideli šalčiai.
I.Jegurnaja iš motinos pasakojimų girdėjo, kad 1909 m. virš Čeliabinsko parskriejo didžiulis meteoritas, nukritęs už Miaso upės. Vėliau moteris rado šio fakto patvirtinimą archyvuose.
Laikraštis „Golos Priuralja“ 1909 m. rugpjūčio 9 d. numeryje rašė: „Rugpjūčio septintąją, apie 11 val. vakaro, virš miesto praskrido didelis meteoras su ilga ugnies uodega. Šviesa nuo meteoro buvo tokia stipri, kad aplinkui viskas buvo matoma, lyg prie elektros šviesos.“
I.Jegurnajos duomenimis, bolidai Čeliabinską lankė ne kartą. 1933 m. spalį meteoritas praskriejęs virš Čeliabinsko nukrito šiuolaikinės Kurgano srities teritorijoje, o 1941 m. balandį kitas nusileido netoli Katav Ivanovsko.
Branduolinė nelaimė
1957 m. rugsėjį Čeliabinsko laikraščiai rašė apie šiaurės pašvaistę: „Intensyviai raudonas, kartais pereinantis į rausvą ir melsvą, švytėjimas apėmė šiaurės rytinę padangės dalį.“
Pažvelgusi į datą, I.Jegurnaja suabejojo, ar tai buvo gamtinė šiaurės pašvaistė. Mat būtent tuo metu, rugsėjo pabaigoje, įvyko sprogimas slaptame miestelyje Čeliabinskas-65 (dabartinis Oziorskas) veikusioje branduolinėje gamykloje „Majak“. Kadangi objektas buvo įslaptintas, apie incidentą niekas nežinojo iki kitos branduolinės katastrofos Černobylyje 1986-aisiais. Abiejų nelaimių padariniai buvo panašūs: į aplinką pateko milžiniškas kiekis radiacijos, užteršta didžiulė teritorija, radiacijos poveikį patyrė šimtai tūkstančių žmonių.
Aštunto dešimtmečio pabaigoje ir devinto dešimtmečio pradžioje Čeliabinsko laikraščiuose buvo daug liudijimų apie NSO. Miesto šile gyventojai danguje pamatė du objektus, šviečiančius lyg prožektoriai. Prie politechnikos instituto liudininkai matė kažką panašaus į dirižablį, Lenino rajone – šviečiantį debesį.
Čeliabinską dažnai krečia žemės drebėjimai, nes po juo eina tektoninis lūžis, laikomas sąlygine riba tarp Uralo ir Sibiro. Anot I.Jegurnajos, galbūt todėl čia gausu anomalinių reiškinių.
Anomalinė zona
Tektoninis lūžis, galimai spinduliuojantis kažkokią energiją, eina ir per Molebkos kaimą, esantį už keleto šimtų kilometrų į šiaurė nuo Čeliabinsko. Ši vieta vadinama „Zona M“, arba Permės anomalinė zona, nuo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio traukianti anomalijų tyrinėtojus. Molebkos administracijos vadovas netgi pakeitė kaime stovėjusią Lenino statulą į paminklą NSO.
Šią vietą plačiai išgarsino Rygos laikraščio „Sovetskaja molodež“ žurnalisto Pavelo Muchortovo publikacijų ciklas apie kontaktus su nežemiškomis civilizacijomis. Smalsuoliai ir tyrinėtojai pasakojo čia stebėję šviečiančius rutulius, išsirikiuojančius į taisyklingas geometrines figūras, girdėję garsinius miražus ir netgi matę, kaip Sylvos upė keičia srovės kryptį.
Galbūt daugelis šių reiškinių yra išgalvoti arba turi mokslinį paaiškinimą, bet paslaptis tebegaubia Čeliabinsko oro bendrovei priklausantį lėktuvą „An-2“ su 13 keleivių, kuris 2010 m. dingo kažkur Uralo kalnuose ir iki šiol nėra surastas.
Mįslinga mirtis
Ypač gausiai legendomis apaugo devynių studentų slidininkų mįslinga mirtis Uralo kalnuose 1959 m. žiemą. Tai buvo atkaklūs ir patyrę sportininkai, įveikę ne vieną sudėtingą maršrutą. Bet kažkas privertė juos naktį basus ir pusnuogius bėgti iš palapinės ir mirtinai sušalti. Byla buvo uždaryta su mistine užuomina: „Studentų žūties priežastis buvo stichinė jėga, kurios jie negalėjo įveikti.“
Studentų kūnai buvo rasti pusantro kilometro spinduliu nuo palapinės. Vieni patyrė mirtinų traumų – šonkaulių ir kaukolių lūžių, kiti mirė nuo šalčio. Viena mergina rasta be liežuvio ir akių. Teismo medicinos ekspertai nesugebėjo paaiškinti sužalojimų prigimties.
Nei palapinėje, nei šalia jos tyrėjai nerado nei kraujo, nei grumtynių pėdsakų. Visi brangūs daiktai ir pinigai buvo vietoje, čia pat – ir nebaigta valgyti vakarienė. Ir štai didžiausia mįslė – palapinė buvo prapjauta iš vidaus. Vadinasi, vakarieniaujant staiga įvyko kažkas, kas privertė turistus žaibiškai pjauti palapinę ir sprukti.
Naujausi komentarai