Galiausiai iššifruotas užrašas 1,8 tūkst. metų senumo Romos gladiatoriaus antkapyje papasakojo istoriją apie „klastingą išdavystę“.

Epitafija ir antkapio puošyba leido manyti, kad gladiatorius Diodoras pralaimėjo kovą ir neteko gyvybės dėl teisėjo klaidos, teigia Michaelas Carteris iš Brocko universiteto Kanadoje. Mokslininkas tyrinėja gladiatorių kovas ir kitus renginius, vykusius rytinėje Romos imperijos dalyje.

Jis ištyrė akmenį, kuris prieš šimtmetį atrastas Turkijoje, bandydamas nustatyti, ką reiškia ant jo buvę piešiniai ir užrašai.

Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą antkapis padovanotas muziejui Briuselyje. Jame pavaizduotas gladiatorius, laikantis du į kardus panašius ginklus ir stovintis virš savo varžovo, kuris duoda ženklą apie pasidavimą. Įrašas teigia, kad akmuo žymi vietą, kurioje palaidotas vyras, vardu Diodoras.

„Palaužęs savo varžovą Demetrijų, aš jo tuoj pat nenužudžiau. Lemtis ir klastinga summa rudis išdavystė mane pražudė“, – teigiama epitafijoje.

Summa rudis yra teisėjas, kuris anksčiau pats dažniausiai buvo gladiatoriumi.

Įrašas taip pat rodo, kad Diodoras gimė ir kovojo Amise, esančiame pietinėje Juodosios jūros pakrantėje Turkijoje.

M. Carteris ištyrė šimtus gladiatorių antkapių „Tačiau ši epitafija visiškai kitokia nei tai, ką iki šiol teko matyti. Ji pasakoja istoriją“, – LiveScience.com sakė mokslininkas.

Istorija, kurią pasakoja antkapis, nutiko prieš maždaug 1,8 tūkst. metų, kai imperija buvo pačioje savo klestėjimo viršūnėje, o jos sienos driekėsi nuo Adriano sienos Anglijoje iki Eufrato upės Sirijoje.

Gladiatorių žaidynės buvo populiarus renginys, daugumoje jų vienas prieš kitą kovojo du vyrai. Nors mirtys nuo sužeidimų buvo įprastas dalykas, kovos nebuvo žūtbūtiniai mūšiai iki mirties, kaip juos vaizduoja Holivudas, aiškina M. Carteris.

„Manau, kad gladiatorių kovas reguliavo nemažai labai detalių taisyklių“, – sakė jis.

Nors tikslios taisyklės dar iki galo neaiškios, šiek tiek informacijos galima gauti apie užuominų išlikusiuose tekstuose ir meno kūriniuose.

Pavyzdžiui, dauguma, o gal net ir visas, kovas prižiūrėjo summa rudis.

Tarp taisyklių, kurių jis priversdavo laikytis, buvo viena, numatanti, kad nugalėtas gladiatorius gali prašyti patvirtinti jo pasidavimą ir jei tam pritardavo munerarius (turtingas asmuo, mokėdavęs už reginį), varžybų dalyvis galėdavo palikti areną.

Manoma, kad kita taisyklė numatė, kad gladiatoriui, netyčia (nepadedat jo varžovui) nugriuvusiam, leidžiama atistoti, pasiimti savo įrankius ir tęsti kovą.

Atrodo, kad būtent ši taisyklė ir pražudė Diodorą. M. Carteris atvaizdą, kuriame gladiatorius laiko du kardus, interpretuoja kaip paskutinės kovos momentą, kai Demetrijus buvo pargriautas, o Diodoras pastvėrė jo kardą.

„Demetrijus rodo, kad pasiduoda, Diodoras jo nenužudo. Jis atsitraukia, tikėdamasis, kad laimės kovą“, – teigia M. Carteris.

Atrodo, kad kova jau baigėsi. Tačiau summa rudis, galbūt manydamas, kad Demetrijus pargriuvo netyčia, o galbūt turėdamas savanaudiškų užmačių, mano kitaip, aiškina mokslininkas.

„Summa rudis įsikišo, sustabdė kovą, leido Demetrijui vėl atsikelti, pasiimti savo skydą ir kardą ir tuomet kovą pratęsė“, – sako jis.

Šį kartą Diodoras pateko į bėdą. Jis arba mirė arenoje, ar Demetrijus jį sužeidė ir jis mirė netrukus po to.

Tai turėjo nutikti matant šimtams, o gal net tūkstančiams žmonių, susirinkusių teatre ar atletikos stadiono dalyje, paversta savotišku mažu Koliziejumi.

Po Diodoro mirties, žmonės, sukūrę jam antkapį (greičiausiai tai buvo giminaičiai ar draugai), buvo nusiminę, mano M. Carteris, todėl nusprendė prie epitafijos pridėti tokius žodžius: „Lemtis ir klastinga summa rudis išdavystė mane pražudė“, – teigiama epitafijoje.