Pastaruoju metu Saulės aktyvumas išaugo, nes šviesulys pereina į naują vienuolikos metų ciklo fazę. Neatsitiktinai keletą pastarųjų mėnesių Saulės paviršiuje registruojama nemažai galingų plazmos pliūpsnių ir sprogimų. Tiesa, mokslininkų vertinimu, naujasis Saulės maksimumas nėra pats galingiausias, o heliofizikai mano, kad mus šildanti žvaigždė galbūt žengia į savotišką „žiemos miego“ stadiją, kuri paskutinįsyk buvo stebėta XVII a. 

Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį, jog artėjanti Saulės ramybė yra tik sąlyginė ir iš tiesų gali būti tokia grėsminga, jog dėl suprastėsiančių kosmoso orų gali tekti atidėti pilotuojamas misijas į Marsą. Kaipgi čia taip?

Aprimusi Saulė į beorę erdvę išsviestų mažiau energingųjų dalelių. Viena vertus, tai reikštų, jog susilpnėtų Žemės magnetinio lauko bombardavimai, kuriuos vykdo Saulės dalelių srautai. Tačiau heliofizikai atkreipia dėmesį ir į kitą šio reiškinio pusę. Susilpnėjus Saulei, nusilptų ir šviesulio generuojami jo planetų sistemą supantys gynybiniai įrengimai (heliosfera). Šiems apsilpus, į Saulės sistemą patektų daugiau gyvybei pavojingų kosminės kilmės spindulių, tad išaugtų tiek astronautų, tiek oro transporto keleivių apšvitos galimybė. Susisklosčius tokioms aplinkybėms, kur kas pavojingesnė (o gal net ir neįmanoma) būtų ir pirmoji pilotuojama žmonijos misija į Marsą.

Anot mokslininkų, Saulė yra ne tik grėsmingo Saulės vėjo šaltinis, tačiau ir skydas, dengiantis Žemę ir kitas planetas nuo tarpžvaigždinėmis erdvėmis į Saulės sistemą atskriejančių energingųjų dalelių. Paradoksalu, tačiau tos pačios dalelės, kurių yra ir Saulės vėjo sudėtyje, sudaro ir gynybinę Saulės sistemos sferą, vadinamą heliosfera.

Mokslininkai mano, jog heliosferos paribiuose egzistuoja magnetinio lauko ir dalelių dariniai, vadinami „magnetine puta“ (apie ją esame rašę ankstesnėse publikacijose). Mokslininkai mano, kad „magnetinė puta“ yra pirmasis Saulės sistemos skydas, dengiantis ją nuo galaktinių kosminių spindulių. Tačiau tuo metu, kai Saulė yra mažiau aktyvi, jos helioskydas taip pat yra silpnesnis.

Norint ištirti, ar taip vyksta iš tiesų, reikėtų ne vieno šimtmečio. Maiklas Lokvudas (Michael Lockwood) su kolegomis iš Rydingo universiteto (Didžioji Britanija) nusprendė laiką pataupyti ir, užuot laukus, verčiau „pasižvalgyti“ po 9,3 tūkst. metų amžiaus siekiančio šiaurės ir pietų ašigalių ledo mėginių sluoksnius.

Tyrėjų kolektyvas lede ieškojo skirtingų cheminių medžiagų, kurių buvimas liudytų apie kosminės spinduliuotės ir energingųjų dalelių padidėjimą. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog Saulės aktyvumo sumažėjimo metu Žemės paviršių ašigaliuose pasiekė daugiau galaktinės kilmės kosmoso spindulių, o Saulės plazmos pliūpsnių buvo mažiau.

Tiesa, ScienceNow.com pabrėžia, esą ne mažiau svarbu yra ir tai, jog nors ir retesni, Saulės pliūpsniai „žiemos miego“ periodais buvo kur kas galingesni nei įprastai. Ši galingesnių pliūpsnių tendencija ypač išryškėja pereinamaisiais Saulės aktyvumo laikotarpiais. Kaip tik tokį pereinamąjį periodą Saulė išgyvena ir dabar. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Geophysical Research Letters“.

Išeitų, jog rimstanti Saulė ne tik atveria kelią didesniam kiekiui pavojingų kosminių spindulių, bet ir pati, nors ir rečiau, tačiau gerokai pikčiau spjaudysis energingomis dalelėmis? Tokiu atveju nesunkiai galima suprasti prieš keletą dienų publikuotame straipsnyje „Žemė virsti Marsu gali jau po metų?“ NASA išreikštą nerimą dėl galimų galingesnių nei įprasta magnetinių audrų ir jų pasekmių.

Maža to, Saulės fizikos ekspertai sunerimę, jog tokios aplinkybės keltų kur kas didesnę nesaugių spinduliuotės dozių astronautams grėsmę – ypač tiems astronautams, kurie misijas vykdytų už Žemės magnetosferos ribų (pavyzdžiui, misijoje į Marsą).

Tad ScienceNow.com informuoja, jog, anot tyrėjų kolektyvui vadovavusio M. Lokvudo, žalingos spinduliuotės grėsmė pastarojo Saulės „žiemos miego“ metu gali ne sumažėti, o išaugti, ir net dvigubai, o šviesulio „žiemos miegas“ paprastai trunka nuo 40 iki 200 metų.