Ilgų kosminių skrydžių metu astronautų raumenys nusilpsta, o jų fizinis pajėgumas sumažėja 40 proc., rodo naujas tyrimas.

Leidinyje „Journal of Physiology“ paskelbti duomenys rodo, kad 30–50 metų įgulos nario raumenys po ilgo skrydžio prilygtų 80-mečio raumenims. Ilgalaikės nesvarumo būklės daromas neigiamas poveikis skeleto raumenims, nepaisant mankštinimosi kosmose, kelia didelę grėsmę planuojamų žmonių misijų į Marką ir kitas Visatos vietas saugumui, rašo lrt.lt.

Amerikiečių atliktas tyrimas, kuriam vadovavo Robertas Fittsas iš Marquette universiteto Viskonsine, pasirodė vėl išaugus susidomėjimui Marsu ir daugėjant įrodymų apie gyvybę planetoje. NASA skaičiavimai rodo, kad įgulai prireiktų 10 mėnesių Marsui pasiekti. Jei astronautai ten išbūtų metus, visa misija truktų maždaug trejus metus.

Biologijos profesorius R. Fittsas įsitikinęs, kad jei astronautai į Marsą keliautų jau šiandien, jų gebėjimams atlikti užduotis kiltų pavojus, mat didžiausią poveikį patiriantys raumenys, pavyzdžiui, blauzdos, gali nusilpti 50 proc. Dėl to įgulos nariai greičiau pavargtų ir jiems dėvint astronautų kostiumus taptų sunku atlikti net kasdienines užduotis. Dar pavojingesnis būtų astronautų sugrįžimas į Žemę, mat avarinio nusileidimo atveju jie fiziškai nesugebėtų greitai evakuotis.

Tai – pirmasis tyrimas, kurio metu buvo analizuojamas ilgų kosminių skrydžių poveikis žmogaus raumenims. Tyrimo metu devyniems kosmonautams ir astronautams, ką tik užbaigusiems 180 dienų misiją Tarptautinėje kosminėje stotyje, atliktos blauzdos raumenų biopsijos, rašo ScienceDaily.com.

Nustatyta, kad ši raumenų grupė neteko daug skaidulų masės, jėgos ir energijos. Nelaimei, nepadeda ir tai, jei į tokią kelionę leidžiasi geresnės fizinės formos žmogus. Nustatyta, kad didžiausius raumenis prieš misiją turėjusiems įgulos nariams jie labiausiai ir atrofavosi.

Šis tyrimas rodo, kad prieš leidžiantis į tolimas kosmines keliones, būtina sukurti ir Tarptautinėje kosminėje stotyje išbandyti efektyvesnes mankštos priemones. Naujosios mankštos programos turėtų naudoti didelį pasipriešinimą ir įvairiausius judesius, kurie geriausiai atspindėtų atliekamus Žemės atmosferoje.

Tačiau R. Fittsas nemano, kad mokslininkai turėtų atsisakyti tolimų kosminių kelionių.

„Žmonių pilotuojamų erdvėlaivių misijos į Marsą žymi naują ribą, kuria prieš 800 metų buvo vakarinis mūsų planetos pusrutulis. Be tolesnių tyrimų prasidės stagnacija ir mes nepagilinsime savo žinių apie Visatą“, – teigė jis.

Anot jo, reiktų išnaudoti Tarptautinės kosminės stoties teikiamas galimybes, kuriant naujus geresnius metodus, kaip apsaugoti astronautų raumenis ir kaulus.