Galaktikų evoliucijos teorijose postuluojama, jog galaktikose egzistuoja žvaigždės, kurios vystosi tam tikrais evoliucijos etapais. Anot tų teorijų, įstabiai švytinčiose galaktikose dega nesuskaičiuojamos galybės žvaigždžių, o šioms būtinos medžiagos (dujų) galaktikos ėmėsi iš kažkur kitur. Iš kur?

Panašu, jog pagaliau astronomai bus suradę šviesios nūdienos maitintojas – bežvaigždes „juodąsias“ galaktikas.

Bežvaigždės galaktikos egzistavo visatos pradžioje, o save, savo medžiagą išdalino būsimosioms galaktikoms. Europos Pietinėje observatorijoje (Čilė) esančiu Labai dideliu teleskopu ( angl. Very Large Telescope) astronomams pavyko užfiksuoti mirusių galaktikų šmėklas – jas apšvietė ryškus kvazaras.

Kadangi tie visatos kapinynais virtę tyrai beveik nebetinkami naujų žvaigždžių formavimuisi, pamatyti juos kosminėje erdvėje be galingo šviesos šaltinio, kokiu tapo toli sužibęs kvazaras, būdavo neįmanoma. Ultravioletinės šviesos spindulius skleidęs kvazaras bežvaigždes galaktikas įžiebė blausia fluorescensine šviesa. Tai – pirmas kartas astronomijos istorijoje, kai mokslininkams pavyko bežvaigždes galaktikas surasti optiniu teleskopu.

Stebėjimus atlikę astronomai pateikė ir pirmuosius bežvaigždžių galaktikų charakteristikų vertinimus. Vieną bežvaigždę galaktiką sudarančių dujų masė prilygsta maždaug milijardui mūsų Saulės masių. Tai reiškia, kad galaktikos-šmėklos už savo švytinčias aines mažesnės maždaug 100 kartų.

„Už 11 mlrd. šviesmečių esanti superryški galaktika, kuri yra ne kas kita, o galingas kvazaras, spinduliuoja šimtų trilijonų saulių šviesumu, todėl gali apšviesti savo apylinkes maždaug dešimties milijonų šviesmečių spinduliu, – pasakoja Andrew Fazekasas iš „National Geographic“. – Kvazarai yra nepaprastai tolimos galaktikos, kurių centruose tūno labai aktyviai besimaitinančios supermasyvios juodosios skylės.“