Ledo lytys, įvardijamos kaip apskritos „ledinės keptuvės“ ar „ledo diskai“, ima formuotis upių vagose ties vingiais, kur pratekėjęs vanduo vėl ima sraunėti. Čia susidaro vadinamosios „sukimosi žirklės“, veikia skirtingų tekmės greičių jėga, kuri verčia ledo lytis suktis.

Vienos į kitas besizulindamos lytys apvalėja. Toronto universiteto geografijos profesorius ir upių tyrinėtojas Joe Desloges canada.com tokį gludinimosi procesą aiškino greita temperatūrų skirtumais vandenyje. Esą apskritos lytys telkiasi ties vandens telkinio viduriu, nes šioje vietoje vandens temperatūra yra šilčiausia, ir pamažu plonėja ir „korėja“. Krantuose lytys ir jų sąnašos tirpasta lėčiau.

Pirmąkart šis reiškinys susidomėjimo susilaukė 1895 metais. Tuomet Mianuso upe pro Vestčesterio grafystę (Niujorko valstija, JAV) plaukiančios nugludintos lytys sudomino „Scientific American“ žurnalą. Įdomu tai, kad šis reiškinys „savo eilės“ leidinyje laukė net 5 dešimtmečius, kol galiausiai pavirto mokslą dominančia tema.