Įsitikinimas, jog kalba tėra garsų rinkinys, visiškai neisisiejantis su jų reikšme, ima klibėti. Tam įtaką daro naujų lingvistinių tyrimų rezultatai.

Mintis, kad kalba ir jos garsai nėra vien sutartas akustinis informacijos perteikimas, tampa vis populiaresnė. Pastaruoju metu atliekamų tyrimų rezultatai verčia patikėti, kad mes instinktyviai susiejame tam tikrus garsus su atitinkamais jutiminiais įsitikinimais, rašoma newscientist.com.

Kai kurių žodžių skambesys sukelia tam tikrą jausmą, pojūtį, susijusį su žodžio reikšme. Vieni žodžiai gali sukelti asociacijas, pavyzdžiui, su smailumu, kiti – apvalumu. Išgirdę žodžio skambesį, instinktyviai galime tai susieti su tam tikru skoniu, tarkime – kartumu, arba su judėjimo greičiu.

Pasižiūrėjus atidžiau, tampa akivaizdu, kad tokie instinktyvaus žodžių supratimo atvejai – ne tokie jau ir reti. Vien angliškai mokantis žmogus gali suprasti japonų ar kinų kalbą kur kas geriau nei iš pradžių galėtų atrodyti.

Ginčas, ar žodžių skambesys koreliuoja su jų prasme, prasidėjo dar antikoje tarp graikų filosofų. Nei tuomet, nei praėjus dviems tūkstančiams metų vienareikšmio atsakymo į šią dilemą atrasti nepavyko.

Nors visais laikais buvo labiau linkstama tikėti, kad skambesys žodžių prasmės neatspindi, ir tokie tyrimai, kaip vokiečio psichologo Wolfgango Kohlerio (šio darbas pirmąkart publikuotas 1929 m.), didelio susidomėjimo nesulaukė, tačiau galima sakyti, kad XXI amžiuje įvyko tam tikras lūžis.

Kalifornijos universiteto mokslininkai V. S. Ramachandranas ir E. Hubbardas, iš dalies rėmęsi minėtojo vokiečių mokslininko atliktu tyrimu, 2001 m. paskelbė tyrimo rezultatus, kurie išties sustiprino galimybę, kad žodžių skambesys gali asocjuotis su jų prasme.

Įdomumo dėlei galima pateikti pastarųjų tyrinėtojų naudotą pavyzdį. Paprašius įvardyti, kuris iš žodžių „kiki“ ir „bauba“ galėtų reikšti „smailų“ ir „kreivą“, 95 proc. apkaustųjų žodį „kiki“ siejo būtent su smailumu, o „bauba“ – kreivumu.    

Po minėtojo Kalifornijos universiteto mokslinikų tyrimo susidomėjimas šia problematika vėl išaugo. Buvo atlikta nemažai tyrimų, kurių metu padaryta išties įdomių įžvalgų šia tema.

Taigi buvo išsiaiškinta, kad skambesys gali sietis su tam tikromis charakteristikomis. Pavyzdžiui, anksčiau minėta forma, taip pat skoniu. Be to, tam tikru daiktu (pavyzdžiui, anglų kalboje garsu „sn“ prasidedantis žodžiai itin dažai siejasi su nosimi – sniff / snot / snout / snore / snorkel, „wh“ – su žodžiais, reiškiančiais tam tikro garsio sukėlimą – whisper / whine / whirr, „f“ raidė pradžioje dažnai atsiduria būtent tuose žodžiuose, kurie reiškia judėjimą ore) ir panašiai.

Nesigilinant detaliau, iš turimų įrodymų būtų galima teigti, kad teiginys, jog tam tikrą dalyką simbolizuojantis skambesys nėra retas atvejis, yra teisingas ir gana dažnai pasitaiko žmonijos kalboje.