Kaunas visada norėjo „tapti Vakarais“. Pastaruoju metu jis panašus į Laukinius Vakarus, rodomus kaubojiškuose filmuose. Tik, deja, tai ne filmas ir ne garsioji Kauno kino studija jį susuko.

Kad jaunimas nuomojamuose butuose lėbauja ir triukšmauja – jokia naujiena. Kad ne vienas gimtadienis baigiasi (net prasideda, kaip matėme) muštynėmis – irgi. Vis dėlto tokios „išradingos“ atomazgos su benzino laistymu dar niekas nebuvo sumąstęs. Čia ir gerti turbūt reikia ne degtinę, o benziną, kad taip sugalvotum. Ir ką? Viena kompanija guli, kita sėdi arba sėdės, suniokoti butai ir tarsi ore pakibusi visuotinės degradacijos konstanta. Jei žmogus nevertina kito žmogaus, net jo gyvybės, niekaip nepriversi jo žvelgti į gyvenimą kitaip. Nes jis nevertina ir žmogaus pačiame savyje, veikiausiai turi jį kažkur sielos kamputyje, bet labai užslėptą, užstotą įvairiausių surogatinių vertybių, susirinktų visuose civilizacijos šiukšlynuose. Ir vargu ar verta kaltinti policiją, kad ji laiku nesiėmė priemonių, nenuramino, nenutildė, neišskyrė. Kai jau prireikia policijos, paprastai būna per vėlu ką nors keisti. Ir degantys namai bei pro balkonus šokinėjantys paaugliai tik vienas iš totalaus dvasios gaisro pasireiškimų. Žinoma, labai skaudus.

Kitas to dvasios gaisro pasireiškimas yra lietuviškoji teisėsauga, sparčiai besiritanti žemyn Klonio gatve. Kai mažos mergaitės išgabenti pas motiną atvyksta policijos kuopa, tai taip pat tragikomiška, lyg septyni nykštukai būtų užpuolę Snieguolės namus. Tik, žinoma, daug tragiškiau, nes mergaitė yra tapusi ne tik gyvenimo aplinkybių, bet ir tos pačios teisėsaugos labirintų įkaite.

Neatrodo, kad senelių namuose ji laikoma prievarta, neatrodo, kad jai ten blogai. Kažkodėl motina, nuolat susitikdama su dukra, niekaip nesugeba įtikinti jos gyventi kartu. O juk greičiausiai įtikinėja. Tai kas tada ją įtikintų? Žinoma, kad teismai, antstoliai ir policija. Geležiniu kumščiu sutvarkys mergaitės gyvenimą, dėl ko ši, be abejo, liks amžiams dėkinga. Juk jei mergaitė pati nenori gyventi su motina, ji trukdo „vykdyti teisingumą“. Kaip sakė antstolė, vaikų norai ne visada sutampa su vaikų interesais. Čia turbūt turima omenyje, kad tuos interesus įmanoma nustatyti tik teismine tvarka, o norai visada lieka už jurisdikcijos ribų.

Kadaise jau girdėjome panašią formuluotę. Iš Maskvos, kai ši teigė, kad Lietuvos laisvės siekiai nesutampa su tautos interesais. Ir tada buvo atsiųstos gausios pajėgos, turėjusios „vykdyti teisingumą“ ir atkurti tai, kas, Maskvos teisėtvarkos požiūriu, būtų teisėta. Ir tada prieš tas pajėgas stojo beginkliai žmonės. Ir laimėjo. Kas laimės dabar – nežinia. Teismai, antstoliai ir policija juk savi, lietuviški. Bet ar tikrai savi?

Darius Kuolys ir Romualdas Ozolas savo viešame pareiškime rašo: „Šalies teisėtvarka, kartu ir ją prižiūrėti privalantys politikai, peržengė žmoniškumo ribą ir pateko į aklavietę. Mūsų valstybė priremta prie beteisiškumo sienos.“ Jei tariamės gyvenantys teisinėje valstybėje – tai kraupūs žodžiai. Jei tenka kūnais užstoti vaikus nuo savos valstybės atstovų, „vykdančių teisingumą“, – tai kraupūs veiksmai.

Kažkas labai nuodingai dega mūsų valstybėje ir nuo tos liepsnos net nėra balkono, pro kurį galėtum iššokti.