Man suteikta didelė garbė, kaip Sugiharos fondo valdybos pirmininkui kasmet pasveikinti visus, susirenkančius Tolerancijos Metų Žmogaus paskelbimo iškilmėse.
Kasmetiniai ritualai ir tradicijos visuomet turi pavojų subanalėti, pasikartoti, prarasti žmogišką budrumą, nebepastebėti to, kas mūsų Respublikoje keičiasi, atsiranda iš naujo arba išnyksta.
Chaotiškoje kasdienybėje ataidint skandalams, tikriems ir padirbtiems, nebesuvaldant savo elgesių ir žodžių net tiems, kurie ilgai stovėjo padorių ir protingų visuomenės kritikų gretose, nėra paprasta susigaudyti. Ir neretai gali kilti pagunda patiems, įskaitant Fondo valdybos narius, pasijausti visa ką išmanančiais ir neklystančiais mus supančių reiškinių atpažinime.
Jaustis netobulu, silpnu ir klystančiu yra nelengva šalyje, kur valdžios, jėgos, galios geismai dažnai užtemdo akis. Tačiau visados maniau, kad tolerancija prasideda nuo gebėjimo suprasti, atjausti silpnesnį, juolab nuo pastangų jo neužgauti.
Mūsų vertybių skalėje Tolerancija yra kažkas, kas vienu metu susieja mus ir su apskritojo stalo riterių legendomis, ir su literatūriniais Don Kichoto nuotykiais.
Per praėjusius metus Lietuvos visuomenė toliau skaldėsi į mažas uždaras gentis, bet pedofilijos byla ypač padalino ją į dvi stovyklas, kaip reta prieštaringai nuspalvinta žiniasklaidos.
Vyko Seimo rinkimai, gandų ir įrodymų nerandančių įtarinėjimų miglose paskandinę ideologines nuostatas, kilnumo ir padorumo ženklus. Bent jau man susiklostė įspūdis, kad per 2012 metus tolerancijos balsas pritilo. Nesakau, kad jį užgožė kokie nors nauji pagiežos, įtarumo, anoniminio aparato ar beširdės sistemos žmonių ksenofobijos, fanatizmo ar nacionalizmo proveržiai. Tiesiog atrodo, kad daugelis anksčiau visuomenės gyvenime ir viešoje erdvėje pasirodžiusių žmonių, kurių išmintis, rami samprotavimų maniera ir argumentų kalba turėjo stipresnį poveikį bendroms nuotaikoms, pritilo. O gal visų su visais susipykusių, garso prisukti nebesugebančių, elementarų mandagumą į verslo nuostolius nurašiusių naujos veidaknygės minios šurmulys juos užstelbė.
Tyliosios tolerancijos ir mandagaus pakantumo žmonėms slėgis užimti vienareikšmes pozicijas tuose klausimuose, kur stinga aiškių faktų, informacijos, logikos, geranoriškumo taip pat nepriimtinas. Jie ne trigeriai, jie mąstantys žmonės, žinantys, kad absoliuti tiesa nepasiekiama, o jos ieškojimas nėra lengvas.
Dėl to , kad masinis smulkios pagiežos ir psichologinio karo pelenų lietus užkloja bendras erdves, kur save suvaldyti gebantys piliečiai dar gali susirinkti, tolerancijos mūzos prityla, bet nežūsta. Tai nėra kelio pabaiga, tai yra kažkokio tvyrančio geros naujienos laukimo būsena.
Sugiharos fondo valdyba kaip ir kasmet bandė susisiekti su daugeliu individų ir institucijų, bandydama surinkti pasiūlymus, išgirsti kandidatų pavardes ir sužinoti apie kilnius poelgius, kurie žiniasklaidai nelabai rūpi. Nebuvo didelio tų pastangų aido, bet apie tai nekalbėsiu.
Tie, kurių vardai, mintys, žodžiai ir veiksmai išryškėjo pakantumo bei mūsų supratimo ekranuose šiandien yra šioje salėje. Jau žinomi vardai tų, kurie atpažįstami kaip Tolerancijos riteriai. Tai skirtingi individai ir skirtingus padorumo ženklus parodę piliečiai.
Yra parašyta knyga, o ji neatsiranda akimirksniu. Valandos ir dienos knygoms ne taip svarbios. Jos yra ilgesnio laiko ir platesnės vaizduotės žemėlapio žymės. Yra pasikartojantys viešos pozicijos liudijimai, kurie išsibarsto ilgesniame laike. Yra veiksmai, kurie prasiveržė pro abuojumo ir lietuviškos ksenofobijos luobą tą akimirką, kuomet tylėti jau buvo neįmanoma.
Naujausi komentarai