Kad ir kuria kryptimi Lietuvos diplomatijos vektorius braižytų mūsų užsienio politikos kūrėjai, yra daugybė tautų, kurioms lietuviai turėtų būti dėkingi čia ir dabar.
Airiams – kad neatstūmė mūsų tautiečių, gruzinams – už balsus mūsų „Eurovizijos“ atstovui, lenkams – už mums, Lietuvos pirkėjams, patrauklias daugybės produktų kainas, estams – už tai, kad sykį užgavę mūsų ambicijas aplenkti kaimynus bent renkant šiukšles, davė mums šaunią tradiciją viešai apsikuopti.
2008-aisiais, per pirmąją visuotinę švarinimosi akciją, nusilenkę estams, jau kitąmet parodėme, kad Lietuvoje gerokai daugiau gamtos mylėtojų / šiukšlintojų.
Grupelės entuziastų palaikoma iniciatyva šiandien gerokai lenkia rinkimus į vietos ar šalies valdžios struktūras. Jei ne skaičiumi, tai populiarumu, teigiamų emocijų grąža ir nauda šalies gamtai tikrai.
Skeptikai, kuriems „Darom“ tėra dar vienas šašas ant tautos veido, nėra neteisūs. Būtų daug geriau, jei visuotinė švarinimo akcija nebetektų prasmės, jei visam laikui išsinešdintų tas sovietinis žmogelis, tūnantis mūsų galvose ir leidžiantis mums versti į pakrūmes unitazus, padangas, maišus su savo užstalės likučiais ar plastikiniais buteliais. Tačiau anas nekviestas svečias, matyt, išsinešdins dar negreit.
Ir kodėl turėtų – juk jam niekas netrukdo ramiai vaikštinėti po tautiečių namus, iš kurių į pamiškes iškeliauja net seni baldai, užsukti pas automobilių meistrus, kenksmingais dūmeliais paverčiančius panaudotą tepalą.
Apsilanko jis ir Kauno savivaldybių įmonių kabinetuose ir sėkmingai gundo valdininkus nusikalsti gamtai. Labai jaukus ir saugus gyvenimas!
Tam sovietiniam žmogučiui visiškai nusispjauti, kad atsikratyti senų padangų nesudėtinga ir nebrangu. Jam nė motais, jog nekokį vaizdelį tose buvusiose kapinėse, teoriškai paverstose Ramybės parku, o iš tiesų virstančiose šiukšlynu, kasdien mato jaunieji kauniečiai, žengiantys čia savo pirmuosius žingsnius.
Tam homo sovieticus neskauda galvos dėl to, kuo jie, nuo vaikystės matantys tokius švaros miesto viešoje erdvėje standartus, taps užaugę: šiukšlintojais ar „Darom“ aktyvistais.
Šiukšlynus – tik biurokratijos – primena ir valdininkų paaiškinimai, kodėl tos kelios šiukšliadėžės parke virsta mažyčiais sąvartynais. Valdininkai sako, kad „statusas kaltas“: jei parkas – prižiūri vieni, kapinės – darbuojasi kiti, nors tie „kiti“ turi solidų prižiūrimų objektų sąrašą ir nelabai solidžias lėšas.
Kita vertus, tas pats „Darom“ – puikus pavyzdys, kad tvarkai įvesti tikrai nebūtina laukti, kol iš dangaus pradės kristi pinigų mana ar šluotomis ginkluoti raumeningi bedarbiai.
Paprastos ir mažai kainuojančios talkos – galimybė susigrąžinti miestiečių pagarbą Kaunui, pasėti patriotiškumo grūdą, kurio išleistos šaknys sustiprintų gyventojų ryšį su miestu.
Tai – tik visos šalies masteliu – parodė ir Pilietinės galios indekso tyrimas. Tokios pilietinės akcijos kaip „Darom“ keičia žmonių požiūrį į visuomenės suvokimą, skiepija savanorystės idėjas, skatina mūsų visų pilietiškumo jausmą. Juk to mums visiems ir stinga.
Naujausi komentarai