2012 m. kovo 23 d. antstolei S.Vaicekauskienei vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo V.Kondratjevo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su L.Stankūnaite, buvo panaudota prievarta prieš mažametę.

Per televiziją ir internete viešai paskelbtoje filmuotoje medžiagoje visi galėjo matyti keliasdešimties policininkų žiedu apjuostą kiemą, o namuose – su nebyliu viską stebėjusios antstolės ir aukšto policijos pareigūno pritarimu bei talkinant veidus kaukėmis slepiantiems policijos apsaugininkams – grobiamą, tąsomą, gniaužomą mergaitę. Šiuose vaizduose taip pat matėme apsaugos darbuotojo staigiu koviniu veiksmu partrenktą ant grindų mažametės močiutę. Matėme išdaužytais dantimis, kruvinu veidu močiutės seserį.

Lietuvos respublikos prokuratūra suskubo tirti situaciją. Natūralu, kad reikia kuo greičiau surasti kaltuosius, atsakyti visuomenei į rūpimus klausimus, įvardyti ir nubausti nusikaltėlius – taip yra visame pasaulyje. Tokia tyrėjų institucijos paskirtis. Tokia teisėsaugos misija. Bet ar iš tiesų taip yra Lietuvoje?!

Pradėti ikiteisminiai tyrimai ir tarnybiniai patikrinimai dėl 2012 m. kovo 23 d. įvykių liudija tik viena – šioje tragiškoje istorijoje, besitęsiančioje ketverius metus, iki tiesos pripažinimo ir įtvirtinimo yra ganėtinai toli.

O kas tuomet yra? Tai akivaizdu visai tautai: daug nutylėjimų, įvykių ir faktų "nematymo“, neįtikėtino jų iškraipymo, sąmoningo būtinų veiksmų neatlikimo. Net iki kraštutinio cinizmo nueinančio išsisukinėjimo, situacijos kreivinimo. Ko yra dar?

Kaip ir daugelyje istorijų, dar yra eiliniai ir privilegijuotieji. Pirmiausia – privilegijuotoji L.Stankūnaitė. Nesvarbu, kad visa Lietuva akivaizdžiai matė, kaip ji rankomis graibstė spiegiančią dukrelę („nenoriu!“, “pedofile!“, "melage!”), dėl tokios brutalios biologinės motinos veikos patyrusią ne tik fizinę, bet ir psichologinę traumą. Teisėsaugos tarnams atrodo, kad šioje istorijoje ji niekuo nėra nusikaltusi.

Iki šios dienos nė viename iš ikiteisminių tyrimų dėl 2012 m. kovo 23 d. įvykių – nei dėl mažametės sužalojimo, nei dėl jos močiutės sesers sužalojimų, nei dėl antstolės ir policijos pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, bandant įvertinti jų elgesį teisiniu požiūriu, nėra atliekami. Moraliniu požiūriu – jie jau įvertinti ir pasmerkti visos visuomenės. Teisėtvarkininkų – ne, nes tam "nėra jokio pagrindo“.

Ikiteisminis tyrimas atliekamas tik dėl Lietuvą pasauliui puikiai "reprezentuojančios“ kaltinamojo pedofilija draugės L. Stankūnaitės sužalojimo 2012 m. kovo 23 d.

Nors visiems aišku, kad nebuvo jokių padarytų sužalojimų, L.Stankūnaitei tuo metu, kai mažametė jos dukra rėkė, kad nenori eiti su biologine motina, kad jų nebuvo padaryta ir vėliau, kai po keleto minučių ji su savo advokatu G. Černiausku vėl sugrįžo į Kedžių namus, tyrimas vis tiek „atliekamas“. Ir negana to, prokuratūra pagal privilegijuotosios L. Stankūnaitės skundą tyrimą “atlieka“ labai intensyviai.

2012 m. balandžio 25 d. mano tėvui V. A. Kedžiui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kuriame nurodyta, kad yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog Vytautas Andrius Kedys, gimęs 1938 m., padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., ir įtariamas tuo, kad 2012 m. kovo 23 d. apie 11.30 val., name, Kauno r., Garliavos s., Teleičių km., Klonio g.5, vykstant mažametės perdavimo jos motinai Laimutei Stankūnaitei procesui pagal teismo nutartį, tyčia sudavė ranka (mažiausiai) vieną smūgį Laimutei Stankūnaitei į galvą, tuo padarė nukentėjusiajai veido sumušimą, poodinę kraujosruvą kairiame skruoste, pereinančią į kairės akies apatinį voką – nežymų sveikatos sutrikdymą ir tuo padarė LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Negano to, pranešimą apie įtarimą įteikęs Kauno apskrities VPK tyrėjas Marius Baltaševičius informavo, kad prokuratūra sudarė tyrimo grupę ir jis yra tik vienas iš keleto tų asmenų.

Man, kaip teisininkei, ir ne tik man, iškart sukėlė nuostabą tai, jog dėl L. Stankūnaitės skundo, kuris turėtų būti nagrinėjamas privataus kaltinimo tvarka, intensyviai atliekamas ikiteisminis tyrimas, netgi sudaroma tyrimo grupė (?!).

O koks ikiteisminis tyrimas vyksta ir yra organizuojamas dėl sužalotos mažametės? Dėl vaiko, kuriam po garsiojo „ėmimo“ akto teko iškviesti greitąją pagalbą, kuris buvo apdraskytas, sumuštas, nekalbant apie tai, kad – neišpasakytai išgąsdintas, patyrė siaubingą psichologinę traumą?! Argi jos – realiai nukentėjusiosios – mažamečio vaiko vieta valstybėje neturėtų būti privilegijuota šiuo atveju ir moraliniu, ir teisiniu požiūriu? Ar ne į ją turėtų būti nukreiptas teisingumo saugotojų dėmesys?!!! Realiai, iš tikrųjų nukentėjusios, o ne užpieštomis mėlynėmis, kuriant “kvailai“ visuomenei dar vieną tragikomišką farsą.

Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis reglamentuoja privataus kaltinimo bylas: baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148, 152, 154, 155, 165, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188, 313 straipsniuose, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas.

Privataus kaltinimo bylos – tai yra bylos, kai nukentėjusysis tiesiogiai kreipiasi į teismą, ir joks tyrimas neatliekamas. Tačiau dėl L. Stankūnaitės atvejo vyksta ne tik tyrimas, bet dirba ir visa tyrėjų grupė. Panašiai kaip ir dėl kaltinamojo pedofilija A. Ūso neva šmeižto, kai Generalinė prokuratūra atliko tyrimą.

Ką gi, regis, mūsų valstybėje asmenų teisės į teisingumą ne visuomet lygios, nors tai mums ir garantuoja Konstitucija. Tai puikiai liudija mano pačios pavyzdys – į prokuratūrą ne kartą kreipiausi dėl V. Gaivenio, L. Lavastės, V. Keršio, M. Žalimo, A. Kuznecovaitės šmeižto, kuriuo buvau pilte apipilta ne tik aš, bet ir mano šeima, tačiau niekas tyrimo dėl šių asmenų ne tik nepradėjo, bet ir toliau leido jiems šmeižti ir meluoti. Ar ne keistai kažkaip čia išeina? Net juokinga – A.Ūsas gali būti apšmeižtas, o aš (mes) – ne?! Kiekvienas nežinia iš kokio užkampio, iš kokių patamsių išlindęs melagis ir šmeižikas, svaičiojantis nežinia ką apie mūsų šeimą, tampa „tikru liudytoju“, “tikruoju istorijos žinovu“, kurio „tiesos“ plačiai tiražuojamos, kuriam, vykdant visuomenės smegenų plovimą ir nuomonės formavimą bei kuriant “tikrumo“ ir „patikimumo“ iliuziją, sutelkiamas ypatingas, išskirtinis visų svarbiausių teisėsaugos instancijų, aukštų pareigūnų dėmesys, ir tie svaičiojimai tampa išskirtinio dėmesio bei “rimtų tyrimų“ objektu?!

Belieka tik ištarti – Dievulėliau. Ne tik dėl to, kad iki širdies gelmių skaudu dėl neteisybės, įtvirtinamos aukščiausiu valstybiniu ir teisiniu lygmeniu. Bet ir iš juoko. Iš juoko, sukeliamo apgailėtinų "istorijų kūrėjų“, montuotojų ir konstruotojų. Iš jų neįtikėtino naivumo, tikintis, kad tos konstruojamos istorijos nėra visai visuomenei kiaurai perregimos, kad jose įkūnytas melas, netiesa yra tokia akivaizdi, jog badyte bado akis. Kad visuomenė seniai praaugo šitas kurpiamas schemas. Kad jas suvokia ir perpranta jau iš pirmo žvilgsnio. Ir kad jai jau seniai aišku, jog pedofilų ir jų dengėjų pastangos melą apvilkti tiesos rūbu yra bergždžios. Kad kelias, kuriuo šiuo atveju einama, yra paremtas tamsiausių jėgų – kagėbistų – priemonėmis: smurtu, šmeižtu, demagogija, sukčiavimu, terorizavimu, bandant nuslėpti tikrąją tiesą.

Iš tikrųjų visa pedofilijos "tyrimų“ istorija jau seniai verčia krūpčioti pečiais.

Turint ją omenyje, būtina atvirai paklausti šalia stovinčio: ,,Ar turėdami po dvi akis ir žiūrėdami į tą pačią vietą, mes tikrai matome tą patį?“ Pedofilijos istorijos kontekste tai – klausimas, kuris rimtai gali virsti filosofiniu.

Ką 2012 m. kovo 23 d. įvykiuose matė Lietuvos žmonės? Ar tai, ką matė ir suprato šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių, yra tas pats, ką matė ir suprato Lietuvos teisėsauga, šalies prokuratūra ir policija?

Šimtai tūkstančių aiškiai matė žalojamą vaiką, per prievartą, smurtu, koviniais veiksmais grobiamą kaukėtų apsaugininkų. Ir pasibaisėjo. Pasibjaurėjo. Apstulbo. Ne tik Lietuva, bet ir pasaulis.

Prokuratūra nematė žalojamo, tąsomo vaiko, prieš kurį smurtauta, vykdyta tiesioginė prievarta, kuris buvo tiesioginis tos prievartos taikinys. Užtat ji "rado“ sužalotą L. Stankūnaitę. Verkė ir klykė vaikas – taip, kad girdėjosi aplinkinėse gatvėse. Vaikas visu balsu šaukė, kad jam skauda. Bet iš vyksmo aikštelės, prokuratūros matymu, nukentėjusiąja išėjo jo gimdytoja L.Stankūnaitė. Ne vaikas, o nukentėjusioji motina, su kuria šis vaikas neina laisva valia, nors tarp jų yra, pasak kelių genialių psichiatrų ir vaiko teisių gynėjų – „labai artimas ryšys“. Iki kokių absurdų dar nusiris visa ši tragedija?

Manau, kad neilgai trukus sulauksime momento, kai „Lietuvos ryto“, „Delfi“ „veidais“ taps “nelaimingoji geroji motina“ L.Stankūnaitė, jos gyvenimo „ramstis“, “geriausias draugas“ A.Ūsas. Per nacionalinį transliuotoją, išlaikomą mokesčių mokėtojų pinigais, visai Lietuvai tikrąsias teisingumo pamokas toliau ves vienintelė tikra jo žinotoja Rita Miliūtė, kurios laidoje prezidentus ir studentus galutinai visiems laikams pakeis kur kas svarbesni veidai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius ir kaltinamojo pedofilija A.Ūso draugė, privilegijuotoji L.Stankūnaitė, ant to paties suoliuko prasmingai diskutuojantys apie Lietuvos teisinę sistemą, teismų sprendimų tobulumą ir teisinės sistemos griovėjus.

Visa tai bus, jeigu ši smurto, melo, šmeižtų ir tiesos deformacijų mašina nebus vienąkart ir visiems laikams sustabdyta. Jei sąžiningumo, doros, moralės ir etikos principai mumyse praloš materijai ir dvasiniam mankurtizmui. Todėl kovokime už save ir už kitus.