Po Vilniaus "Lietuvos ryto" laimėjimo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finale, vilniečių ekipos generalinis direktorius Jonas Vainauskas išplatino viešą laišką.

Tai yra atsakas Vladimiro Romanovo anksčiau išplatintam pranešimui.

Šis, dar vienas eilinis ir beviltiškas Kauno "Žalgirio" ekipos pralaimėjimas, tai lyg paskutinis vinis į taip sparčiai besileidžiantį komandos karstą. Man nuoširdžiai gaila šios legendinės visos Lietuvos komandos, kuri jau ir taip yra galutinai nustekenta iki nevilties. Man gaila ir šios ekipos sirgalių, kurie turi atlaikyti nesibaigiančias patyčias iš visų, kurie turi galimybių manipuliuoti šia legenda. Gaila ir tų žmonių, kurie užaugo su šia komanda, žmonių kuriems "Žalgiris" tai ir buvo jų gyvenimas.

"Žalgirio" jau seniai nebėra. Beliko tik tas pats pavadinimas, kuris galbūt ir pats bus netrukus pakeistas.

O mano atsakymo virtualioje erdvėje nekantriai laukiančiam Vladimirui Romanovui šis pralaimėjimas, manau, yra pats geriausias nuosprendis ir bus daug skaudesnis nei teistumas už šmeižtą ar piniginę nuobaudą (tai nereiškia, kad nesikreipsiu į ankščiau jau minėtas įstaigas). Jo absurdiškas melas mane išprovokavo dirbti eilinėms Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo rungtynėms taip, kaip dirbau tik dukart Šarleaura ir tris kartus Turine.

Kadangi V.Romanovas jau tapo visų žinomu legendiniu personažu, norėčiau jam pacituoti kelias Lietuvos krepšinio pasaulio legendines frazes: Sėsi vėją – pjausi audrą. Mėnuliui tas pats, kad ant jo šuoloja. Š.Kalmanovičius – Š.Marčiulioniui : aš esu "vineris", o tu "lūzeris".

Serbai mane išmokė niekada nekovoti prieš silpnesnį. O nuo savęs galiu pridėti tik tiek – medine širdis tikros niekada nenugalės. Sveikinu su antrąja vieta Lietuvos krepšinio čempionate.