Tiek žvejų, bandančių ant gerumo ir atjautos kabliuko pagauti naivių žuvelių, dar niekad Lietuvoje nebuvo. Maigyti mobiliojo telefono mygtukus pasiunčiant  kažkam litą, du, penkis ar daugiau tapo taip įprasta, kaip einant po darbo namo nusipirkti duonos.

Artėjant Kalėdoms baisu žengti žingsnį – kur pasuksi, ten iš tavęs paprašys aukoti. Kažkas pratina mus žaisti gerumu nuspalvintą žaidimą. Ir šaudome žinutes kaip į blogiukus kompiuteriniuose žaidimuose, šventai tikėdamiesi prisirinkti „bonusų“ ateičiai Anapus. Tik ko verta auka, kai akcijos ponų ir jų atstovaujamų bendrovių spindesys užgožia aukos gavėją? Ko verta auka, nuo kurios nubyra tik trupiniai tiems, kuriems iš tikrųjų pagalbos reikia? Ko verta auka be trupinėlio širdies?

TV laidų vedėja, gerumo akcijų organizatorė Edita Mildažytė, šiemet išdrįso garsiai pasakyti, kad mūsų gerumas gerokai iškrypo, kad neretai labdaros rinkimas tampa tik manipuliacija šventu žmonių dosnumu. Tai privertė šiek tiek suklusti ir nusišluostyti ašaras žiūrint graudžiai susuktus labdaros akcijų filmukus.

Nustebino netyčiom nugirstas miesto valdžios padejavimas, kad į tradicinį labdaros vakarą Rotušėje šiemet Kauno tarybos nariai neskuba įsigyti kvietimų. Paprastai artėjantys rinkimai politikams būna svarbesni ir už Kalėdas. Negi prieš savivaldybių tarybų rinkimus kandidatai į valdžią nebenori būti dosnūs? O gal jie išgirdo E.Mildažytės įspėjimą nepakibti ant rinkodaros kabliuko? Juk paprastai į tradicinį labdaros vakarą kviečia ir jį globoja miesto meras su ponia. Puotai praėjus, savivaldybė platina pranešimus, kiek mero sukviesti svečiai suaukojo. Aišku, kad reklama bus merui, o ne aukotojams. Neapsimoka, a? Tokia jau tiesa – tikrasis gerumas beveik niekada neapsimoka.

Ir kodėl tiek daug reikia aukoti dabar, prieš Kalėdas? Aš mieliau tai daryčiau, pavyzdžiui, prieš birželio 1-ąją – Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Arba vėlyvą rudenį, kai skelbiamas senjorų mėnuo. Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun ėmimo (Vytauto) bažnyčios rektorius kunigas Kęstutis Rugevičius adventui prasidėjus įspėjo: lengva telefonu paskambinti ir paaukoti, bet ką gero galime padaryti šalia esančiam žmogui?

Dabar gal verčiau nukasti sniegą senukui kaimynui, kuriam sniego kastuvas jau tapo sunkesnis už amžiaus naštą? Dar neblogai būtų išsikepti pyragą ir nueiti į svečius pas būrį vaikų auginančią šeimą, kuri gauna šiek tiek daugiau nei 525 litus vienam šeimos nariui ir valstybei bei socialinės paramos dalytojams visai nerūpi. O gal bent valandžiukei pavaduoti jau daugybę metų be atokvėpio neįgalią savo dukrą slaugančią moterį ir išleisti ją nors pasivaikščioti?

Tai gerokai sunkiau, nei labdaros puotos aukcione įsigyti paveikslą ar namuose išdribus ant minkštos sofos per televizorių žiūrėti žvaigždžių koncertą ir paskambinti ekrane nurodytu telefonu. Bet užtat ramu, kad neprarysi gerklėj stringančio reklaminio jauko.