Iš kolegų žurnalistų gaunu informaciją apie labai negerus dalykus Kauno miesto valdžios darbe – jie bando „įdiegti” nedemokratiškus ir neskaidrius darbo metodus savo kasdieninėje veikloje. Jie atsiriboja nuo visuomenės ir žurnalistų, neleisdami betarpiškai stebėti jų darbą. Blogai.

Prisipažinsiu, kad dar vakar tikėjausi, kad tai „ūmi ir greitai pagydoma liga” – nenorą bendrauti su žurnalistais jautė ir buvęs sveikatos reikalų ministras Galdikas, savo ambicijas „reguliuoti” Seime bandė įgyvendinti Valinskas. Tai – jau praeitis.

Bet štai ką skaitome „Kauno dienoje“ apie šios dienos Kauną:

„Vakar įvyko pirmasis naujos kadencijos Kauno savivaldybės tarybos kolegijos posėdis. Nepaisant Vietos savivaldos įstatymo ir tarybos darbo veiklos reglamento, jis vyko už uždarų durų – žiniasklaidos atstovai čia nebuvo įleisti.”

Todėl nenustebau, kai gavau kolegų laiškus ir maždaug tokio turinio tekstus:

„Apie akreditacijas žurnalistams nei meras, nei jo patarėjas viešiesiems ryšiams nesugeba nieko paaiškinti, nes iki šiol visi žurnalistai laisvai lankydavo tiek tarybos, tiek kolegijos posėdžius, o norintieji patekti į savivaldybę už elektroninių vartų, gaudavo el. korteles-raktus. “

Suprantama, kad kartais ir valdžios posėdžiuose gali būti svarstomi klausimai, kurie gali būti nevieši. Įstatymai numato keletą išimčių. Bet jos yra labai retos.

Todėl posėdžių „iš principo uždarų” būti negali. Dar daugiau, valdžios ir savivaldos veiklą reguliuojantys įstatymai numato, kad jų veikla turi būti iš principo paremta viešumo skatinimu. Tai kaip tada suprasti štai tokį dalyką:

„Pirmadienio vakarą savivaldybė oficialiai informavo, kad tarybos kolegijos posėdžiai nuo šiol bus uždari, nors visi iki tol vykę kolegijos posėdžiai būdavo atviri ne tik žiniasklaidos atstovams, bet ir miestiečiams. Su kolegijos darbotvarke anksčiau žurnalistai būdavo išsamiai supažindinami iš anksto. Nuo šiol darbotvarkė bus skelbiama savivaldybės interneto puslapyje tik prieš pat posėdį.”

Keista, kad valdžiai nuolat tenka priminti Lietuvos Konstituciją, kuri nurodo, jog riboti teisę rinkti ir skleisti informaciją galima tik įstatymu. O kokiu pagrindu Kauno valdžia riboja žurnalistams teisę rinkti informaciją savivaldybėje?

Tiesa, gal Kauno valdžiažmogiai nėra skaitę jau senokai Lietuvoje žinomo Valstybės tarnybos įstatymo. Ten yra vienas labai įdomus straipsnis. Sakoma, kad vienas svarbiausių – Valstybės tarnautojų veiklos svarbiausi etikos principai. O jie yra tokie:

1. pagarba žmogui ir valstybei;
2. teisingumas;
3. nesavanaudiškumas;
4. padorumas;
5. nešališkumas;
6. atsakomybė;
7. viešumas;
8. pavyzdingumas.

Beje, įstatymas buvo rašomas net ir visiškiems kvailiams. Kas nesuprato šių principų, jie buvo iš karto įstatyme ir paaiškinti. Štai kas rašoma apie „viešumo principą”:

Viešumas. Valstybės tarnautojas privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją gali riboti tik tuo atveju, kai tai būtina svarbiausiais visuomenės interesais.

Tai kokį visuomenės interesą saugo už durų užsidariusi Kauno miesto valdžia? O gal jie saugo mūsų ramų miegą ir ilgą gyvenimą? Tokiu atveju, matyt, vadovaujasi ne įstatymais, o liaudies patarlėmis, kad „daug žinosi – greit pasensi” arba „protingas ir taip žino, o kvailys nesupras”. Gal tikrai? Būtų apmaudu.

Todėl ši situacija verčia dar labiau susirūpinti ne tik pačiu faktu, bet iš esmės nauja tendencija.

Štai dar spalį Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) buvo priversta viešu pareiškimu reaguoti ir pasmerkti bet kokius Lietuvos valdžios bandymus persekioti žurnalistus už kritiką, vienašališkai riboti žurnalistų teisę rinkti informaciją ar diskriminuojant juos atsisakyti teikti akreditacijas.

Tokią poziciją viešai paskelbti paskatino įvykis, kuomet rugsėjo 14 dieną kolegei Rūtai Sinkevičienei ir televizijos operatoriui Skirmantui Jankauskui (LŽS nariui) rengiant temą apie galimą lėšų netinkamą ir neracionalų naudojimą uždarant Ignalinos atominę elektrinę, buvo uždrausta patekti į Vyriausybę. Apie tai LŽS raštu informavo patys kolegos, kuriems ir buvo pritaikyti tokie apribojimai.

Šio įvykio atspindžius galima buvo pamatyti ir kolegų parengtoje televizijos laidoje, rodytoje per TV3 kanalą. Pasak kolegų, renkant informaciją ir bandant gauti reikalingus interviu jiems buvo tiesiog pasakyta „NE“. Profesionali žurnalistė, kolegė R.Sinkevičienė jau nuo 1996 metų nuolat lankėsi Vyriausybės posėdžiuose ir ten rinko informaciją. Pasak jos, toks įvykis jai atsitiko pirmą kartą.

Deja, bet tenka konstatuoti, kad iki šiol nėra išspręstas ir kolegės Rūtos klausimas, tad artimiausiu metu LŽS gali tekti vėl imtis teisinių priemonių ginant viešąjį interesą – visuomenės teisę žinoti, ką veikia mūsų išlaikoma valdžia.