Prieš kurį laiką rašiau apie iš savivaldybės kompiuterių pilamą šmeižtą. Praėjo daugiau kaip mėnuo – kas per tą laiką pasikeitė? Užbėgdamas už akių, pasakysiu iš karto – ogi nieko! Baisiausia, kad tai net nestebina. Tiesiog mes taip gyvename.

Esame įpratę, kad mums ant galvos piltų pamazgas ir niekam už tai nereikėtų atsakyti. Štai tokia vidinė baudžiava tūno daugumos nepriklausomos Lietuvos piliečių širdyse ir, kaip atrodo, su kiekvienais metais tik gilėja... Matyt, tam yra priežasčių.

Tačiau, kad būtų aišku apie ką kalbame, trumpai pasikartokime istoriją. Miesto Tarybos narys ir praėjusios kadencijos meras Arvydas Garbaravičius, matydamas nesibaigiančią šmeižikiškų internetinių komentarų laviną po kiekvieno straipsnio, kur jis bebūtų minimas, neapsikentęs kreipėsi į policiją, prašydamas nustatyti, iš kur tas purvas pilamas?

Policija nustatė, kad šmeižikiški komentarai siunčiami iš Kauno savivaldybei priklausančio serverio. Tačiau, kad galėtų toliau vykdyti pradėtą tyrimą, policijai reikia arba pačios savivaldybės sutikimo, kad būtų galima nustatyti šmeižimu užsiimantį piktavalį, arba – tuo atveju, jei savivaldybė nutartų galimai dangstyti tokį asmenį ar jų grupę – teismo sprendimo.

Savivaldybė – ir vėl kažkodėl nekeista – tirti, kas tuos komentarus siuntinėja, neleido. Šešėlis, žinoma, krito, tačiau ši miesto valdžia su meru Andriumi Kupčinsku priešakyje tų šešėlių turi tiek daug, kad vienas čia ar čia – jai, matyt, jokio skirtumo. Palyginus su „auksine išviete“, kurios istorijai taip pat galo nematyti, kažkoks šmeižtas, pilamas ant oponentų galvų, išties atrodo nereikšminga smulkmena, tegu ir su tokiu pat neskaniu tualetiniu kvapeliu, būdingu „Kauno konservatorijai“.

Tad kas gi toje „Kauno konservatorijoje“, kaip vis dažniau vadinama miesto savivaldybė, iš tikrųjų vyksta? Gal viskas ten gerai? Miestas klesti, meras su visa armija  pasišventusių bendražygių triūsia pluša Kauno ir kauniečių labui, o vienas kitas atskalūnas tik trukdo jam dirbti? Tačiau ar tikrai taip?

Ir jei net įjungtume savo vaizduotę pilnu pajėgumu ir nukreiptume ją pačia palankiausia merui kryptimi, vargu ar galėtume suprasti, kam taip gerai viską darant reikėtų užsiimti šmeižtu ir paskalomis, tam nesibodint naudoti net savivaldybės kompiuterių (na, nebent ten įsisuko programišių gauja – bet tuomet jau reikėtų ne tik duoti policijai leidimą tyrimui, bet netgi patiems į ją kreiptis)?

Tačiau faktas lieka faktu – šmeižtas internetu pilamas būtent iš savivaldybės kompiuterių, tuo tarpu į policiją ne tik nesikreipta, bet net ir atsisakyta leisti vykdyti tyrimą pagal nustatytą faktą. Kokios mintys kyla? Kad savivaldybė pati užsiima nešvaria veikla? Negi iš tiesų gali būti taip blogai? Ir kas galėtų būti tas niekšas, taip klastingai rezgantis šias pinkles? Kas verda tokią neskanią košę, o paskui dar ir pilsto ją nekalčiausiu veidu ant mūsų visų galvų?

„Mafijinio“ žanro klasika nedviprasmiškai skelbia, kad kaltininkas ir „programos užsakytojas“ visada yra tas, kuris dūmams išsisklaidžius lieka ne tik gyvas, bet net nesužeistas. Kaip jam tai pavyksta? Ogi labai paprastai – kadangi jis pats viską ir suplanavo, tai vienintelis žino, kas, kur bei kada išlėks į orą ir kur tuo metu reikia būti, kad niekas neįtartų bei kur saugiausia. Dažniausiai tai yra mažiausiai įtarimų sukeliantis žmogus, apie kurį nė nepagalvotum, kad jis gali būti toks niekšas.

Jei jis dar ir fiziškai silpnutis, paliegęs, o dar geriau su kokiais nors matomais defektais - išvis puiku, niekas neįtars, kad toks likimo nuskriaustas bei užuojautos vertas žmogelis gali turėti „rašalo širdį“, kupiną juodžiausių juodulių. Tačiau istorija žino ir kitokių pavyzdžių – narsumą ir drąsą vertinę spartiečiai tokius „defektuotus“ laikė nepilnaverčiais ir netgi šalino iš savo bendruomenės, o caras Petras I buvo išleidęs įsaką, kuriame skelbė, kad „šelmoj mečenyje“ („šelmyste ženklintieji“) negali liudyti teisme, nes būtinai sumeluos. Atrodo, vadovautasi nuostata, kad jei žmogus savo viduje tiek „kreivas“ kad tas kreivumas net į viršų lenda, tai ir kalbėti tiesiai tokiam niekaip nepavyks.

Kiek tai tinka Kauno merui? Na, jis ir labai jaunas, ir dar labiau sveikas, ir kaip žinia sportiškas – domisi krepšiniu bei važinėja dviračiu – taigi, išgyventų net ir Spartoje, tačiau gebėjimas išsisukinėti, atsisakyti duoto žodžio ir apsimesti, kad nieko nė nebuvo ponui A. Kupčinskui yra išties būdingos savybės – tą galiu asmeniškai patvirtinti iš savo tegu ir neilgos, bet pakankamai charakteringos bendravimo su šiuo asmeniu patirties.

Turiu išsaugojęs ir tą bendravimą patvirtinančių dokumentų, kaip ir rezistentų prisiminimų, beje, išleistų Nepriklausomoje Lietuvoje, kur Lietuvos partizanai dabartinio Kauno mero senelį atvirai vadina „idėjiniu bolševiku“ ir kaltina bendradarbiavus su KGB.

Apie tai rašiau straipsnyje „Bolševikiškos konservatorių širdys“, kurį išspausdino „Londono Žinios“. Ar turiu paminėti, kad Kauno meras suskubo skambinti į Londoną ir puolėsi grasinti Jungtinės Karalystės laikraščiui teismais? Na, taip – jis iš tiesų tą darė. „Vagie, kepurė dega“? Žinoma, tokia dėmė uolaus „konservatorininko“ biografijoje labai nemaloni, juo labiau, kai pats „pasigarsini“, koks esi teigiamas, palyginus su „raudonaisias“ Paleckiais.

Tačiau kaip besisuktum, vis labiau matoma ir suprantama darosi tai, kad už visų Kauno savivaldybėje vykstančių darbelių, pradedant ta pačia „auksine išviete“ ir čia minima galimai organizuoto šmeižto kampanija ir tęsiant kad ir savivaldybės administracijos direktoriaus Vyganto Gudėno „nuėmimo“ istorija (apie ją savo laiku) stovi labai gudrus ir suktas „žaidėjas“, kurio niekas niekada neįtaria. Meras Andrius Kupčinskas – visada niekuo dėtas, o amžinai unisonu kudakuojantis vietinių „megztųjų berečių“ pulkelis ir toliau glostyte glosto „mūsų Andriuką“, kurį pikti dėdės tik ir taikosi nuskriausti. Žinoma, jis juk visiškai nekaltas ir amžinai švarus – o visa, kas čia surašyta, tik priešų (ir iš kur jų tiek?) išsigalvojimai...

Tačiau kas tuomet tas tikrasis niekšas, kuris visą šitą marmalynę maišo? Turėsime paieškoti kiek giliau.

(bus daugiau)