Kauno Raudonojo Kryžiaus ir Kauno 2 – osios klinikinių ligoninių sujungimas galėtų tapti puikiu pavyzdžiu studentams, studijuojantiems vadybą, kaip svarbu, jog vienus ar kitus sprendimus priimanti vadovybė nestokotų kompetencijos.

Tačiau viską pradėkime nuo pradžių. 2009 metais Sveikatos apsaugos ministerija ėmėsi vykdyti Sveikatos sistemos pertvarką, kurios esmė – teikti saugias, geros kokybės ir prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas gyventojams bei efektyviai naudoti sveikatos priežiūrai skirtas lėšas. Tad siekiant šio tikslo, buvo imtasi gydymo įstaigų (t.y.ligoninių) tinklo optimizavimo.

Atsižvelgiant į tai, kad Kauno medicinos universiteto klinikos per artimiausius trejus metus pasistatys modernų ir šiuolaikišką bei pačias moderniausias paslaugas teikiantį Traumų centrą, Sveikatos apsaugos ministerija pasitarusi su Savivaldybe pasiūlė apjungti Raudonojo kryžiaus ligoninę su Kauno 2- aja klinikine ligonine, kuri teiktų daugiaprofilines sveikatos priežiūros paslaugas ir savo paslaugų kokybe konkuruotų su Kauno medicinos universiteto klinikomis. Tokią ateitį Kauno 2 – ajai klinikinei ligoninei ir Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninei numatė LR Vyriausybė ir Sveikatos apsaugos ministerija. Tačiau, Kauną valdantys konservatoriai, dėka savo nekompetencijos ir nepamatuotų asmeninių ambicijų sugebėjo viską apversti aukštyn kojomis.

Vietoje to, kad dviejų ligoninių apjungimo esme taptų žymiai geresnių ir kokybiškesnių paslaugų Kauno miesto gyventojams teikimas, mero Andriaus Kupčinsko vadovaujami konservatoriai nutarė  „pasistatyti“ savo, t.y. konservatorių partijai priklausantį vadovą. Tam tikslui pasiekti konservatoriai sudarė komisiją, kuri pasiūlė prie Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės prijungti didesnę ir žymiai platesnį paslaugų spektrą teikiančią Kauno 2 – osios klinikinę ligoninę.  Kaip sakoma ne prie švarko prisiūti sagą, bet prie sagos švarką.

Kyla klausimas kodėl? Raudonojo Kryžiaus ligoninei vadovauja konservatorius. Pasirinkus priešingą variantą, kuris atrodytų žymiai logiškesnis (prie Kauno 2 –osios ligoninės prijungti Raudonojo Kryžiaus ligoninę), vadovu liktų Kauno 2 –osios ligoninės vadovas, kuris nepriklauso konservatorių partijai.

Žinoma, komisija galėjo pasirinkti ir trečią variantą – sujungti abejas ligonines, kas, beje, galiausiai ir buvo padaryta. Tačiau pastarasis variantas ambicingiems ir kompetencijos stokojantiems Kauno konservatoriams irgi pasirodė nepatrauklus. Vėl kyla klausimas kodėl? Sujungus abejas ligonines atsirastų naujas juridinis asmuo, kurio vadovą reiktų skirti viešo konkurso būdu. O kaip žinome, konservatoriai viešos konkurencijos bijo.

Kaip jau minėta, galiausiai ir buvo pasirinktas trečiasis variantas, tačiau visa esmė ne čia. Svarbiausia tai, kad konservatorių asmeninės ambicijos ir partinės naudos siekimas visą šį klausimą pavertė politiniu.

Matydami visus šiuos konservatorių žaidimėlius su tuo negalėjo susitaikyti iš pradžių vienos, o vėliau ir kitos ligoninės kolektyvai. Prie Kauno miesto savivaldybės vyko ne vienas piketas, mitingas ir galiausia tapo akivaizdu, kad nesvarbu koks bus priimtas sprendimas, vis tiek jis bus blogas. O pati svarbiausia idėja – stipri Kauno miesto savivaldybės ligoninė, kuri teiktų daugiaprofilines sveikatos priežiūros paslaugas ir savo paslaugų kokybe konkuruotų su Kauno medicinos universiteto klinikomis, nuėjo į antrą planą.

Taigi, pasirodo, kad vadovaujant miestui svarbu būti ne tik jauniems, bet ir kompetentingiems. Visgi tenka apgailestauti, kad „Sėkmės“ koalicija į studentų vadybos vadovėlius įeis kaip viena labiausiai kompetencijos stokojanti Kauno valdžia.